Ne tik menas, bet ir mąstymo būdas

Nors šiuolaikinio šokio festivalis "Naujasis Baltijos šokis ‘04" baigėsi prieš kelias savaites, jo turininga programa vis dar aptarinėjama: mėginama įvertinti galimą šio festivalio poveikį lietuvių choreografų kūrybai, dalijamasi įspūdžiais, pasirodo vis naujos publikacijos Lietuvos ir užsienio spaudoje. Festivalyje parodytas Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis "Processus" patvirtino, kad pernai ši kūrėja pelnytai apdovanota Kultūros ministerijos ir Teatro sąjungos premija. "Processus" galima vadinti visos ligšiolinės šios choreografės kūrybos viršūne ir vienu geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių. Jis paremtas japonų butoh šokio technika, pasižymi fizine ir dvasine jėga. Su A. Naginevičiūte – choreografe, grupės "Fluidus" vadove, Muzikos akademijos pedagoge šnekėjome apie festivalyje rodytus spektaklius, kelią į šiuolaikinį šokį, kūrybos paskatas.

Kaip susidomėjote šiuolaikiniu šokiu?

12 metų šokau Kiros Daujotaitės šiuolaikinio šokio grupėje "Sonata". Daujotaitės stipri, kūrybinga ir nekonformistinė asmenybė lėmė mano pačios, manyčiau, ir mano kolegės, "Auros" vadovės, šokėjos ir choreografės Birutės Letukaitės pasirinkimą. Galiu drąsiai sakyti, kad Daujotaitė – ir lietuvių šiuolaikinio šokio motina, ir mano mokytoja (tikrąja ta žodžio prasme). Ji man suteikė ne tik žinių, idėjų ir kūrybinį impulsą, bet ir įkvėpė meilę, netgi aistrą, geismą, šokiui.

"Sonatoje" šokau 12 metų, paskui baigiau tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetą. 1989 m. subūriau savo trupę "Fluidus". Pradėjau kurti įvairias kompozicijas, rodyti jas scenoje. Kasmet dalyvaudavome "Auros" organizuojamuose ir kitų šalių festivaliuose, ėmiau važinėti į užsienio stažuotes. Tuo metu šiuolaikinio šokio padėtis Lietuvoje buvo gan ekstremali, bet jis įsuko į savo ratą. Galiausiai visi kūrėjai pradeda nuo nulio, čia nėra nieko išskirtinio.

Kokiose šalyse stažavotės?

Pirmoji mano išvyka buvo į Paliukos šokio mokyklą Drezdene, Vokietijoje. Vėliau tobulinausi Amerikos šokio festivalio kursuose (ADF), Austrijos "Dance Web", Londono tarptautiniuose šokio kursuose, Danijos nacionalinėje šokio mokykloje, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje Prancūzijoje ir kt. Taip pažinau šokio pasaulį, technikos įvairovę. Svarbiausia buvo ne šalis, bet mokytojai. Šia prasme man pasisekė, sutikau tikrai iškilias, stiprias asmenybes.

Ar Jūsų kūryba remiasi tuo, ką pritaikėt sau iš svetur įgytos patirties?

Įgytą patirtį "perleidau per save", ir tai tapo neatsiejama mano asmenybės dalis. Viską patyriau savo kūnu, emocijomis. Juk šokis yra ne tik menas, bet ir gyvenimo, mąstymo būdas. Nors kūrybos pradžioje man imponavo įvairios šokio technikos, visuomet ieškojau savo stiliaus. Juk šiuolaikinio šokio stilius priklauso nuo choreografo individualios raiškos, mąstymo būdo, filosofinio požiūrio į patį pasaulį, idėjas, koncepciją.

Man šokis nėra vien šokis, atsietas nuo kitų menų. Netiesiogiai patiriu lietuvių teatro įtaką. Man taip pat labai svarbu muzika, apšvietimas, kostiumų dizainas, scenografija, visa kuriama spektaklio atmosfera. Galiausiai man įdomu viskas, kas yra novatoriška.

Su kokiais choreografais, pedagogais bendraujate pastaruoju metu?

Austrijoje susipažinau su choreografu ir atlikėju Ko Murobushi, iš jo mokiausi butoh. Tai – ne tik šokio technika, bet ištisa filosofija, reiškinys. Kurdama butoh stiliumi, pasijuntu tarsi sąmonės ir pasąmonės pasaulyje, atrandu savyje visiškai kitas galimybes, erdves, kurių net neįsivaizdavau esant.

O kiek Jūsų kūrybai svarbi improvizacija?

Kaip pasakė vienas mano mokytojų, bendraminčių ir draugų, puikus improvizacijos meistras choreografas Davidas Zambrano, "viskas gyvenime yra improvizacija". Svarbūs yra sutikti žmonės, bendra kūryba su jais, bendramintiškumas, improvizacija, joje gimstančios idėjos. Visa tai padeda atrasti nauja.

Kaip žinoma, egzistuoja anglų, prancūzų, amerikiečių šokio mokyklos. Tačiau visi choreografai turi surasti savo individualų raiškos būdą ir jį "įteisinti". Džiaugiuosi, kad kiekvienas Lietuvos choreografas mąsto, kuria savo stiliumi, kad esame tikrai skirtingi. Gerai, kad mūsų neužgožė kitoms šalims būdingas akademiškumas. Vertindami šimtametę Amerikos šiuolaikinio šokio patirtį matome, kad jos choreografų pastatymai jau darosi nebeįdomūs, nes juose nėra jokių naujų idėjų, pačios dramaturgijos.

Dėl Lietuvoje esančios šiuolaikinio šokio finansavimo politikos ir padėties choreografams reikia būti psichologiškai stipriems kovojant už būvį. Kas padeda nenuleisti rankų?

Padeda meilė šokiui, kurią, kaip sakiau, gavau iš K. Daujotaitės. Nors iš tikrųjų mūsų, Lietuvos choreografų ir šokėjų, padėtis savižudiška. Padeda palaikymas, ta viltis, kurią suteikia ateinantys į spektaklius žmonės, draugai, kolegos užsienyje. Kurdamas šiuolaikinį šokį Lietuvoje nepragyvensi. Daugelis mano ir "Auros" trupių šokėjų pasirenka kitas profesijas arba išvažiuoja į užsienį mokytis ir ten pasilieka, nes jaučiasi esą reikalingi. Norėtųsi, kad jie būtų reikalingi ir Lietuvai. Mano galva, turėtų būti nusilenkiama net ne Lietuvos choreografams, bet šokėjams, kurie kiekvieną dieną lieja prakaitą. Baugu dėl to, kiek ilgai pas mus tai tęsis, kiek šiuolaikinis šokis "laikysis" vien entuziazmu. Gresia pavojus išnykti arba išsigimti.

Sugrįžkime prie festivalio "Naujasis Baltijos šokis ‘04". Kaip jį vertinate praėjus kelioms savaitėms, atlėgus jausmams, susigulėjus mintims?

Lietuvių choreografams šis festivalis – pagrindinė galimybė parodyti savo darbus. Todėl norėjosi didesnio visuomenės, spaudos, kritikų, teatralų, užsienio vadybininkų dėmesio. Mano galva, mūsų choreografai, šokėjai nėra kažkuo silpnesni už užsienio kūrėjus. Užsieniečiai, lygindami mus su kitais choreografais, dažnai mūsų darbuose mato lietuviškumą, savitą braižą. Tai labai gerai. Nors nesiremiu nei lietuvių muzika, nei lietuviška tematika, esu atpažįstama kaip lietuvių šokio atstovė. Turime rasti savo nišą ne tik šiame Vilniuje vykstančiame festivalyje, bet ir Europoje. Turėtume būti pastebimesni. Bet dalyvavimas festivalyje neturėtų tapti absoliučia švente Lietuvos choreografams, jie neturėtų dirbti vien jam. Tai tik proceso dalis, gyvenimas tęsiasi ir po festivalio.

Gausiausiai šiame festivalyje buvo atstovaujama Didžiajai Britanijai. Kaip vertintumėte britų trupių pasirodymus?

Britai buvo labai įvairūs, nors jie jau paveikti akademiškumo. Užmetusi akį galėčiau lengvai atpažinti: tai – britai! Mane labai sudomino "Vincent" šokio teatro "On the House", R. Maliphanto trupių pastatymai. Apskritai man patinka, kad festivalis "įvelka" į kažkokią kitą erdvę, kurioje galima atrasti įvairių išraiškos formų, vyrauja idėjų įvairovė. Pavyzdžiui, R. Maliphantas mane užbūrė šokiu, šviesų ir šokio sinteze kuriama paslaptinga, įspūdinga atmosfera. Nors išvydome grynąjį šokio meną be efektų, tai buvo menas tikrąja prasme.

Dar mane sudomino "Ricochet Dance Productions", "New Art Club", nors pernai pastaroji trupė, parodžiusi "Tai MODERNU", man patiko labiau. Gal todėl, kad įžvelgiau ironijos ir savo atžvilgiu. Dar niekada gyvenime tiek nesijuokiau iš savęs.

Šiųmečiame festivalyje parodėte naują savo "Processus" variantą. Ar dar bus kitų "Processus" naujose erdvėse?

Aplinkybėms padiktavus, pati paspendžiau sau spąstus. Prieš festivalį dirbome ekstremaliomis sąlygomis. Nors žiūrovai, kritikai sako, kad parodėm dar vieną "Processus" variantą, iš tikrųjų, nedalyvaujant G. Ivanauskui ir spektaklį perkėlus iš Spaustuvės į Didžiąją Nacionalinio dramos teatro sceną, jį teko kurti iš naujo, sukurti jam naują atmosferą. Išbandymą išlaikyti pavyko! Daugiau nebenoriu "Processus" keisti. Esu patenkinta Pauliaus Tamolės darbu, spektaklio idėja apie ekstremalią būseną.

Kaip sekasi dirbti Muzikos akademijoje su šiuolaikinio šokio kurso studentais?

Muzikos akademijoje dirba geri, profesionalūs dėstytojai. Nuo studentų priklauso, kiek ir iš ko jie pasisems. Man darbas su studentais labai įdomus. Jie man kaip savi vaikai, norisi, kad išaugtų tikri profesionalai.

Festivalis ir įtemptas pasiruošimas jam baigėsi. Ko tikitės ateityje?

Norėtųsi, kad mano darbas būtų visavertis, nes daug kas dabar suvelta, kad nereiktų būti viskuo: mokytoja, kūrėja, vadybininke, revoliucioniere, šokio pioniere. Daugelis iš mūsų atliekame po kelis vaidmenis. Norėčiau būti tik choreografė.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė