Žemiškoji paralelių reikšmė

Silvija Lomsargytė-Pukienė. Dita. Paralelės. Vilnius, "Jotema", 2004, 240 psl.

Memuaristikos žanras nėra toks jau rafinuotas, kad būtų atskirtas nuo kitų. Prisiminimo, grįžtančio laiko tema svarbi visiems žanrams, neišskiriant nei meninės kūrybos, nei publicistikos. Tik meninėje kūryboje dažniau pasitelkiama vaizduotė ir jos teikiamos teksto galimybės, o memuaristikoje meninės raiškos priemones riboja autentiškumo poreikis. Trumpiau tariant, nepagražinsi nei laiko, nei pasaulio, kuriame teko gyventi. S. Lomsargytės-Pukienės "Dita" – knyga, kurią iš panašaus žanro kūrinių išskiria subtilios sąsajos su šiandiena, švelni ironija, neperžengianti ribos, už kurios ji virstų sarkazmu ir neskoningumu, ir nuolatinis, sakyčiau, filosofinės nuostabos kupinas klausimas, kuriuo kreipiamasi ne tik į skaitytoją, bet ir į tekantį laiką ("Kur bus mano mintys, kai manęs nebus?", p. 237). Žinome, kad tokie klausimai – neatsakomi, taigi jie veikia tekste kaip tam tikros raiškos figūros, žmogaus pažinimo galimybes užskliaudžiantys skliaustai. "Ditą" šiltai įvertino V. Bubnys, pavadinęs ją "moters širdimi" parašyta knyga. Mes dažnai remiamės proto sukurtomis schemomis ir taisyklėmis, bet pravartu nepamiršti, kad protas linkęs prisitaikyti, paklusti, veikti pagal naujas taisykles. Protas neturi lyties ir nėra nemirtingas. Jis galbūt netgi nėra mūsų sielos dalis. Taigi nors nueitą gyvenimo kelią galima įvertinti protu, tik širdis neleis sumeluoti.

"Ditos" paralelės nevienareikšmės. Tai ne tik viena kitą papildančios laiko linijos ir su jomis susiję dramatiški žmonių likimai, bet ir tai, ko nesutalpinsi į istorinį laiką – mitas ir amžinybė. Žemė ir ją "įrėminančios" erdvės: dangaus ir požemio sferos. Ramybė ir grėsmė kaip du ontologiniai pradai, nesutaikomos prieštaros. Bene ryškiausiai tai liudytų epizodas iš skyriaus "Okupacijos idilės", kai traukiasi viena grėsmė (sovietinė kariuomenė) ir čia pat formuojasi kita (baltaraiščiai). Per bombardavimus slepiamasi duobėje po senomis daržinės durimis ("kaip kokioje pirmykščių žmonių irštvoje", p. 58). Kūdikėlis, kurio šlapiuose skuduruose knibžda kirmėlės. Raudonarmiečiai, sėdintys ant šviežių kapų kauburėlių ir leidžiantys per rankas degtinės butelį. Bene pačios svarbiausios sakralinės žemės funkcijos ir prasmės (gimdytojos ir mirusiųjų priglaudėjos) – paniekintos. Ir visgi šalia šios gūdžios laiko paralelės ir negailestingos žemės dimensijos egzistuoja kita, trapi ir efemeriška, susieta su dvasios substancijomis, jas būtų galima vadinti dangiškomis, tačiau… Ramybė, viltis, juokas pro ašaras, atsiprašymas, mirusios motinos rankų pabučiavimas, senelių Žolynų pavardės etimologija ("Žolynai. Žolynė. Žolienė. Žolinė. Žolė. Žalia. Žemė. Tegu ilsis ramybėje. Šita žemė nebus jiems sunki", p. 41), durpių "poezija" ("šlapios durpės, džiūstančios durpės, sausos durpės, švendrių buožės", p. 62). Tarytum nebūtų jokių gyvenimo kategorijų ir sferų, nepriklausančių žemei. Antikos filosofai išskaidė žemę į keturis elementus, o galbūt skaidyti nereikėjo? Juk žemei iš esmės priklauso ir dieviškoji sfera – dangus. Ir gimstančiojo, ir mirštančiojo dvasia, dar neįgijusi kūno, kaip namų (ar beprarandanti), be namų likti nenori. Tikroji mitų esmė gal ir būtų amžinas namų erdvės saugojimas. Skaitant "Ditą", namų ir žemės vaizdinys atrodo glaudus, lydimas paslapties ir nuojautos šešėlio, grėsmės, kuri nekart apibūdinama kaip skraiste apsisiautusi ragana, laukianti už namų durų. Magiškasis namų "kreidos ratas" – mitinės sąmonės dalis, ją sąlygiškai galima pavadinti vaiko sąmone, dar neskiriančia tikrų ir tariamų pavojų (krokodilas šuliny ir – sovietų kareivis, turėjęs mergaitės atžvilgiu piktų kėslų). Vėliau, bręstant, mitinė sąmonė traukiasi užleisdama vietą racionaliajam pradui. Suvokiama, kad egzistuoja gyvenimas, "priklausantis nuo politikos" (p. 102), skaudi apgavystė (motina konfiskuoja pirmosios meilės laiškus), nerami dievoieška ("ar paleistuvystės nebuvo?", p. 192) ir iniciacijų grandinė (išsvajoti karalaitės drabužiai pasirodo besą ne pirmos jaunystės teatro rekvizitas). Neišreiškiamus ir neracionalizuojamus mitinių tiesų postulatus keičia įprastos gyvenimiškos tiesos, formuluotės, ironiškos interpretacijos. ("Šluba kariuomenė" – ne tik vieno skyriaus pavadinimas, bet ir taiklus sovietinės sistemos militaristinio aparato įvardijimas. Fizinės ydos ir muzikinio rikto tema ("šlubu" rūsti mokytoja vadino Ditos skambinimą pianinu) išplečiama iki universalijos, suteikiant jai dvasinės negalios statusą).

Knyga žavi ir inteligentišku sąmoju, kuriame tvyksteli šis bei tas iš autorės versto amerikiečių klasiko O’Henrio. Turbūt ne veltui praėjo ir atidirbtas laikas "Šluotoje". Sutikite, kad mums, įpratusiems prie arkliško humoro, subtilus pajuokavimas šiandien ne tik keistas, bet ir neįprastas. Net žodį "šūdas", tokį mielą humoristo ir mizantropo ausiai (abi personos gali būti ir vienas asmuo), autorė pavartoja netikėtame kontekste ir visiškai nesivaikydama mados ar norėdama būti moderni. Be to, autorė rimtai paliudija, kad "jūra niekada nesmirdi vėmalais ar apipuvusia arkliena, kaip neseniai rašė vienas garbus ponas (…). Napoleono arklys nemirkė kojų Baltijos jūroje, o jo kariaunos kumeliai išdvėsė sausumoje." (p. 216) Be abejonės, skaitytojas pasirinks, kuo tikėti – ponia Silvija ar garbiu ponu, bet nepamirškime žanro galimybių. Kas leidžiama romanui, neleidžiama memuarams. Bjaurasties estetiką neretai renkasi tas, kuriam ji padeda išplėsti žanro galimybes, bet su tiesa tas dažnai neturi nieko bendro. Gal ir nereikia. Ponios Silvijos memuaruose tos bjaurasties estetikos ne ką mažiau nei, tarkim, Celine’o romane (ir kirmėlės, ir ekshibicionistai, ir besišlapinantys ant ramunių kareiviai), bet sakykite, kodėl tai visiškai neatrodo bjauru ir nuo teksto nepykina kaip nuo apipuvusios arklienos?.. Ogi todėl, kad ponia Silvija nepretendavo sukurti naujos "Kelionės į naktį". Tiesiog pabandė nubrėžti keletą paralelių ir sujungti vienas kitą pamirštančius laikus. Parodyti, kad ne taip jau viskas ir keičiasi – veikiau kartojasi. Kukliai įamžinti artimųjų atminimą. Skaitydamas "Ditą", tiki autorės išgyvenimų tikrumu be jokio išankstinio nusistatymo, kuris dažnai kliudo objektyviai perskaityti grožinės literatūros kūrinį. Galbūt vis dėlto kalčiausias šioje situacijoje yra žanras?..

Renata Šerelytė