"Cantio" Miuncheno bienalėje

Scena iš spektaklio R. Koener nuotr.

Gegužės 18–21 d. "Münchener Biennale" buvo pristatytas bendras OKT ir Miuncheno bienalės projektas "Cantio". Užsakovas – Miuncheno miestas kartu su teatru "Bayerisches Staatsschauspiel". Projekto vadovas ir kompozitorius – Vykintas Baltakas, libreto autorė – Sharon Lynn Joyce, režisierius – Oskaras Koršunovas, scenografas – Gintaras Makarevičius.

Teologinės mįslės

Kalbą, kalbėjimą žmonės tikriausiai išrado ne susikalbėjimui, o dievų permaldavimui, kad nebūtų jų apleisti, – tam senovės graikai sugalvojo ypatingus retorinius himnus. Juos muzikinio teatro kūriniui "Cantio" (Daina) ir pasirinko lietuvių kompozitorius Vykintas Baltakas bei libretą kūrusi amerikietė Sharon Lynn Joyce.

Muzikinio teatro bienalėje parodytas lietuvių ir vokiečių bendras projektas ir negalėjo pasirinkti elementaresnio išeities taško. Su tokia koncepcija teatras save atranda iš naujo. Nepriklausomą kūrybos aktą iš esmės sukūrė septyni mimai, trys vokalistai ir dirigento Christopho Pippeno vadovaujamas Miuncheno kamerinis orkestras.

"Haus der Kunst" erdvę pavertęs dirbtuve, scenografas Gintaras Makarevičius pateikė įdomią namo ar spintos architektūrą, būstą septynioms pokeistėms figūroms. Iš mažyčių langelių groteskiškai kyšo jų galvos, rankos ir kojos, jie vaikšto išorinėmis sienomis, susiburia įmantrioms akcijoms – ir kaip autistai, ir kaip keistokai komunikuojanti bendruomenė. Neįprasta šių kūnų ir kostiumų bendrija susikaupusi atlieka siurrealistines ir, regis, beprasmiškas funkcijas. Net ir žavingiausi triukai greičiau reiškia užslėptą nuorodą į prasmių pasaulį, nei slapstick lengvumą. Be abejonės, tai sekuliarizuota teologinė retorika. Vaidinimo intensyvumas tikriausiai susijęs su nauja modernaus teatralumo patirtimi, kurią perteikė aktoriai iš Lietuvos (Vesta Grabštaitė, Eimutis Kvosčiauskas, Judita Zareckaitė, Edita Užaitė, Egidijus Bakas, Jurga Jalianiauskienė, Tomas Žaibus).

Oskaro Koršunovo panaudota (arba naujai pamatyta) scenografija su muzika jungiasi ne visai taikiai, muzikantai įslenka pro duris gilumoje ir išstumdami aktorius užima visą avansceną. Iš pradžių visokius garsus skleidžiantys instrumentalistai lieka nematomi, tik pabaigoje, pasišalinus mimams, scena atiduodama vokalistams Ritai Baltai (sopranas), Tilmanui Liochi (tenoras), Randalui Turneriui (bosas-baritonas), o šie vietoj lietuvių kalbos styguoja senąją graikų, taip priartėdami prie antikinio dievų užkalbėjimo. Dabar jau daugiau poezijos įgavusi muzika (su tykiai gęstančia pabaiga), atrodo, visiškai išskleidžia pirminę kūrinio idėją. Viskas baigiasi gedulu, beviltiškumu, atsisveikinimu, ne tik aktoriai išnyksta nuo scenos, bet ir keletas orkestrantų, o tamsoje blykčiojantys pučiamieji, matyt, siunčia dieviškus ženklus, kurie pagauna žvilgsnį ir vėl grąžina jį tuštumon. Iš daugelio originalių užduočių, kurias atliko Miuncheno kamerinis orkestras, ši tikrai buvo ekscentriškiausia. "Cantio" tapo labiausiai jaudinančiu seansu bienalės istorijoje.

Hans-Klaus Jungheinrich

("Frankfurter Rundschau", 2004 m. gegužės 26 d.)

Miesto cikados

Kadaise, tais laikais, kuriuos vadiname mitiniais, žmones sužavėjo mūzų dainavimas. Atsiliepdami į jį žmonės taip pat uždainavo ir susižavėję užmiršo valgį bei visą kitą gyvenimą. Tai nebuvo gerai, nes jie išmirė. Tačiau mirties tamsa nelaikė jų ilgai, jie atgimė cikadomis ir toliau galėjo dainuoti taip ilgai, kiek tik norėjo, nes gyvybei palaikyti jiems pakako rasos.

Vykinto Baltako operoje "Cantio" iš pradžių niekas nedainuoja, tačiau žiūrovams renkantis į salę pratrūksta cikados. Miuncheno "Haus der Kunst" užpildo teatro kalba, ji smelkiasi iš garsiakalbių, iš įstabaus kubo scenoje, jos negali suvokti kaip turinio laidininkės. Tai tik ritmas, be melodijos. Galėtume teigti, kad 32-ejų metų kompozitoriaus opera taip vadinama tik todėl, kad ji yra Miuncheno bienalės projektas. Tačiau kūrinio precizika mažai teleidžia diskutuoti formą, teksto analizė nelaiduotų vienpusiško atradimo. "Cantio" yra mįslingas veikalas. Tai puikus pavyzdys, kaip intelektualumas virsta pokštavimu.

Šios galimos operos faktūra yra nenusakoma, nes ji glaudžiai susijusi su Oskaro Koršunovo pastatymu. Sunku pasakyti, ar Baltako debiutas muzikiniame teatre išvis atsirastų be jo tautiečio režisuotų vaizdingų paveikslų, nes partitūra ir jos pastatymas yra neatskiriami.

Scenoje stovi gyvenimo atliekų konteineris, sukaltas iš civilizacijos šiukšlių. Pro langus, duris, televizorių ekranus, skalbimo mašinas dairosi aštuoni aktoriai, kaip cikados čirškia lietuvišką tekstą, spausdina rašomąja mašinėle, klega telefonu. Paveikslų gausa tiesiog apakina. Vis dėlto pastatymą netinka vertinti tradicinės hermeneutikos požiūriu. Jo kokybė slypi giliau ir reiškiasi labiau tiesiogiai.

Baltakas nebijo tonalumo, kuris jo gimtinėje kur kas paprasčiau pritampa prie aukštosios kultūros nei Vidurio Europoje. Paskutiniųjų pagonių ritualų muzika po truputį artėja prie istorijos, lietuviškai graikiško Sharon Joyce libreto: dievai palieka miestą. Kad juos sulaikytų, miestas atranda Kalbėtoją (Eglė Mikulionytė), kuri saisto išeinančiuosius pranašinga poetine kalba. Vaidinimas paremtas antikine retorika. Paskutines 20 valandinio kūrinio minučių kalbos nebepakanka, tad pasirodo trys solistai. Negelbsti ir šitai: miestas apleidžiamas, dievai ir žmonės, tos čirškiančiosios cikados, jį palieka.

Dainavimas tampa stebuklu. Jis jau betikslis, bet dėl to tik dar gražesnis.

Egbert Tholl

("Süddeutsche Zeitung", 2004 m. gegužės 21 d.)

Muzikinis teatras anapus operos

(...) Apie teksto suprantamumą (dainuojama senąja graikų kalba) čia negali būti nė kalbos. Tačiau opera ne apie tai; amerikietės Sharon Joyce ir kompozitoriaus bendras darbas išlaisvina tekstą nuo semantinių komponentų ir tampa tuo kertiniu akmeniu, ant kurio pastatomas visiškai beprotiškas teatro spektaklis. Tai, kad kalbama apie dievus, kurie nori pasitraukti iš vietovės, kitaip tariant, tai, kad kalbama apie specifinę atsisveikinimo kalbų tradiciją, yra visiškai antraeilis dalykas. Esmė yra tai, kaip iš teatrinės visumos išgaunama energijos esencija. (...) Valandą trunka ši audra; priblokštieji palieka įvykio vietą.

Peter Hagmann

("Neue Züricher Zeitung", 2004 m. gegužės 21 d.)

Mitologinis sąstingis

Mūsų dabartis tikriausiai yra baisiai nuobodi. Tokia nuobodybė, kad kompozitoriai vos suranda siužetų muzikiniam teatrui. Iš toli į toli eina ir lietuvių kompozitorius Vykintas Baltakas, savuoju muzikiniu teatru išbandantis graikų mitologiją.

Nebijokite, tai nėra pirmosios 1599 m. operos piemenėlių žaidimai. Baltakas renkasi šventyklos ritualą, kuriuo žmonės dainuodami nori kuo ilgiau užlaikyti juos apleidžiančius dievus. Haydnas sukūrė Atsisveikinimo simfoniją. Kažką panašaus bando daryti ir Baltakas. Kalbėjimo simfonija sudedama iš kalbos, godonių, giesmių, mėgėjiškų traškesių, statiškų vargonų tonų, ekstremaliai aukštų skambesių. Pasirinktas lentissimo tempas. Visa tai skamba kažkaip senstelėjusiai. Profesionaliai tvarkingas, pasitelkiantis gyvą elektroniką, "Cantio" vargu ar įplieskia ugnelės muzikiniam teatrui. Režisierius Oskaras Koršunovas irgi nelengvai atranda teatrinę akciją šiai absoliučiai muzikai. Pilnas langų kubas (Gintaro Makarevičiaus scenografija) atstovauja poliui ir šventyklai. Piliečiai žeria tekstą, oriai vaidina mėgėjų teatrą. Rita Balta – cikada virtusi giedotoja, deja, nuostabiai gražaus jos soprano kompozitorius nenugirdo.

Marianne Reissinger

("Die Abendzeitung", 2004 m. gegužės 21 d.)

Cikadų svirpimas

(...) Aštuoni kaip cikados svirpiantys aktoriai – pirmažmogiai arba paskutinieji žmonės, knebinėjantys civilizacijos atliekas, spausdintuvus ar telefonus. Tvyro Beckettui artima pabaigos atmosfera, nors galbūt tai perdėm realu ir konkretu. Žodžiams antrina muzikiniai garsai: elektroninio tono fone pasigirsta trumpos pučiamųjų ir styginių formulės. Ši skambesio ir šnabždesio struktūra pamažu tankėja, tačiau išlieka neapčiuopiama. Ji veikia kaip koks scenos kubo spinduliavimas ir tiesiog susilydo su juo.

Negalima nepastebėti "Cantio" plastinio elemento, akcentuojamo Oskaro Koršunovo (režisūra) bei Gintaro Makarevičiaus (scenografija ir videoinstaliacija) inscenizacijoje. Tiesą sakant, šį kūrinį vertėtų parodyti keturmatėje erdvėje, t.y. pastatyti didelės salės viduryje ir leisti žiūrovams iš lėto apeinant jį apžiūrėti. Scena atrodo kaip miniatiūrinė dėžutė. Kalbėtoja bando sustabdyti miestą paliekančius dievus, tada kalba sustiprinama daina. Kaip Richardo Strausso operose žėri sopranas, švytintis ir viliojantis. Jei dievai neapkursta, daina aplanko žmonijos slėnį. Taip išsisprendžia senas ginčas apie tai, kas operoje svarbiau – žodis ar garsas. Ginčą lydi "Capriccio", jo subtiliai ironiškas smagumas persmelkia Baltako "Cantio". Lietuvių Orfėjas Vykintas Baltakas grąžina dainavimui sakralumą. Tačiau tai jau papildomos, šiuolaikiškos interpretacijos. Vis dėlto "Cantio" suteikia kokybės diskusijai apie ateities operos formas.

Gerhard Rohde

("Frankfurter Allgemeine", 2004 m. gegužės 25 d.)

Įžūli tezė

"Pirmenybę žodžiui!" – "Ne, muzikai – jis atsirado iš muzikos." Kadaise tai buvo Richardo Strausso ir Klemenso Krausso ginčas konversiniame kūrinyje "Capriccio". Vykintas Baltakas atmeta prieš dvi kartas iškilusius klausimus: kur turėtų būti operos dainininkas, kai lieka be teksto ir užgožtas orkestro, kai publika nebegirdi libreto arba nemato titrų, – kur tada dingsta žodis? Tada lemia ne veiksmas, o vokalinis ir instrumentinis perteikimas. Tokia yra įžūli, aiški tezė, kuria remiasi Baltako opusas "Cantio". Tai, kaip rodo gręžimasis į antiką, yra puristinis tyrumo troškimas, neklaidumo apsireiškimas. Jei jau taip, tai kalbos vingrybių kupinas "Cantio" turi permaldauti dievus, o mirtingieji bienalės lankytojai irgi turi to norėti. Šis teatro pastatymas įrodė, kad tai gali pasisekti Baltako ir libreto autorės Sharon Joyce dėka; ir ne tik – šaunios lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo teatro trupės dėka. (...) Ilgi, pelnyti aplodismentai. Net jei mažai veiksmo, svarbiau yra pateikimas – ar "Cantio" įtikintų be Koršunovas & Co?

Markus Thiel

("Münchner Merkur", 2004 m. gegužės 21 d.)

Parengė Ignotas Tunkūnas