Kinas

Vis sunkiau būti Dievu

Aleksejus Germanas priartėjo prie finišo tiesiosios

iliustracija
Filmavimo grupė

Žinomas rusų rašytojas ir radijo "Svoboda" žurnalistas Piotras Vailis tapo pirmuoju Aleksejaus Germano filmo "Sunku būti Dievu", kuriame jau kelerius metus filmuojasi ir lietuvių aktoriai, tarp jų Remigijus Bilinskas, Algimantas Maceina, žiūrovu. Įspūdžius, kurių pats Vailis neranda su kuo palyginti, jis aprašė straipsnyje, išspausdintame savaitraštyje "Moskovskije novosti". Spausdiname straipsnio fragmentus.

Taip sukrečiamai Germanas dar neveikė, taip stipriai jis dar nekūrė. Filmas palieka stiprų įspūdį. Prisimenu ir suprantu, kad Germanas – filmų "Mano draugas Ivanas Lapšinas" ir "Chrustaliovai, mašiną" – autorius, bet "Lapšinas...", ko gero, yra subtilesnis, o "Chrustaliovas… " – daugiasprasmiškesnis. Tačiau dabartinis Germanas – galingesnis. Jaučiuosi bejėgis, rinkdamas žodžius, tačiau ar galima parašyti recenziją apie žemės drebėjimą? Galima pabandyti parašyti audros apžvalgą. Taigi jei ir atsiranda palyginimų, tai tik su gamtos ar stichijos reiškiniais. Tačiau Germanas neprarado nei detalės pojūčio, nei polinkio į daugiafigūrinę tapybišką kompoziciją: kiekvieną kadrą galima įrėminti ir kabinti šalia Bruegelio ir Boscho paveikslų.

Kalbu apie filmą, kurį pagal brolių Strugackių romaną "Sunku būti Dievu" Germanas filmuoja jau penkerius metus. Priminsiu vienos svarbiausių "šestedesiatnikų" knygų, pasufleravusios elgesio modelį ne vienai kartai, siužetą.

Gūdžiuose viduramžiuose skendinčioje planetoje įsikūrė iš Žemės atvykę stebėtojai. Jie stengiasi atsargiai veikti įvykių eigą, negriaudami logiškos istorijos raidos. Pagrindinis herojus Rumata (toks tarpplanetinis Štirlicas) suvokia užduotį išsaugoti neutralumą, tačiau neišlaiko, kai planetoje valdžią užgrobia "juodoji brolija", nuvertusi "pilkųjų" valdžią. "Pilkieji" – taip pat šlykštūs, tačiau ne tokie kraugeriai. Rumata imasi kalavijo, kad nubaustų piktadarius, ir taip pažeidžia taisykles, nes įsikiša į svetimą istorinį procesą.

Germanas jau bandė sukurti šį filmą prieš trisdešimt šešerius metus. Ir net gavo leidimą filmuoti 1968-ųjų rugpjūtį. Tačiau rugpjūčio 21 d. "pilkai juoda brolija" įvedė tankus į Čekoslovakiją, tad filmavimas tuo ir baigėsi. Naujojo filmo natūra buvo filmuota Čekijoje, o filmo scenarijus parašytas iš naujo kartu su žmona Svetlana Karmalita, su kuria Germanas susipažino taip pat 1968-ųjų rugpjūtį. Ratas užsidarė.

Jau nufilmuota maždaug 80 procentų filmo. Dar stinga kelių svarbių scenų, prieš akis – garsinimas, o tai Germano filmuose visada kruopštus ir ilgas procesas. Tačiau medžiagos jau tiek daug, kad visai galima vertinti rezultatą. Pasižiūrėjau ją visą – beveik dvi valandas, sumontuotas tokia tvarka, kokia ji bus filme.

Ant pliauškės parašyta: "Sunku būti Dievu". Aleksejaus Germano filmo paantraštėje taip pat bus nurodytas garsiojo brolių Strugackių romano pavadinimas, greičiausiai nusakytas žodžiais "romano motyvais…". Filmas – ne ekranizacija. Pavadinimas taip pat bus kitoks. Dabartinis, dar negalutinis jo variantas – "Ką pasakė tabako pardavėjas". Rumatos tarnas Muga visą laiką stengiasi pasiremti vietiniu autoritetu: "Vienas labai protingas žmogus, tabako pardavėjas, kartą yra pasakęs…" Lieka nežinoma, ką taip protingai patarė išmintingasis tabako pardavėjas, tačiau kitokios vilties irgi nėra.

Versdami Rumatą griebtis ginklo, knygoje broliai Strugackiai iškėlė dvi pagrindines tezes: visada už viską atsakai tik tu vienas. Antroji buvo socialesnė ir svarbesnė: su tais "pilkaisiais" (juolab su "juodaisiais") geruoju ar kaip nors kitaip susitarti nepavyks. Reikia prisiminti, kokios įtakos turėjo broliai Strugackiai, kad suvoktum, jog tie, kurie buvo ar laikė save rusų inteligentais, įsiklausydavo į jų žodžius. Kiekviena šalis ir kiekviena tauta turi nueiti savo istorinį kelią. Griebtis ginklo – savižudybė, bandyti susitarti – beviltiška. Lieka laukti, nuoširdžiai vadovaujantis lagerio taisykle (ji transformuota dviejų žaismingų mergaičiukių dainoje): "Netikėk, nebijok, neprašyk". Antroje 9-ojo dešimtmečio pusėje tokia socialinė psichologija išreiškė visišką nepasirengimą iš viršaus nuleistoms permainoms, tarsi šias iš tiesų būtų atnešę ateiviai.

Negalima perkelti literatūrai atsakomybės už istoriją, nors tai aistringai ir iškalbingai darė Vasilijus Rozanovas, kaltinęs rusų beletristiką, esą ji atvedė valstybę prie žlugimo, o liaudį – į revoliuciją. Tačiau jei pasaulyje būtų šalis, kurioje toks klausimas ir galėtų kilti, ta šalis būtų Rusija. Bent jau 7-ajame dešimtmetyje, kai nebuvo jokio pilietinio gyvenimo, socialinių pavyzdžių semtasi būtent iš literatūros.

iliustracija
Leonidas Jarmolnikas ir Aleksejus Germanas

Germanas sako: "Tai filmas apie mus". Jis teisus. Germanas taip jaučia, suvokia ir rodo. Prieš mūsų akis iškyla tragedija. Visiškas žlugimas. Galima tik nujausti, kokį žlugimo jausmą išgyvena pats režisierius ir kas įkvėpė Rumatos paveikslą. Filme jį kelis kartus rodo raudonplaukį, nors filmas – nespalvotas. Kas tas raudonplaukis, kurį visi laiko svetimu, kuris žadina visų nepasitikėjimą ir pavydą? Kaip tai dabar vadinama – rusų liberalizmo krize? Kas vyksta, kai skelbiama, esą nesiseka eiti pramintu pasaulinės civilizacijos keliu, o jei nesiseka, vadinasi, ir nereikia, kai vėl prasideda seni pokalbiai apie ypatingą Rusijos kelią?

Prieš ketverius metus filmuojant Čekijoje, Točniko pilyje, mes su Germanu apie tai kalbėjomės. Jis sakė: "Pasirodo, sunku būti Dievu. Tai dar aktualiau nei anais laikais. Dievu būti neapsakomai sunku. Jelcinui nieko nepavyko. Esu įsitikinęs, kad jis ne toks blogas žmogus, kaip visi apie jį kalba. Nieko nepavyko ir Javlinskiui. Beveik neįmanoma būti Dievu, ir ką su tuo padarysi? Viskas stringa, virsta krauju, kažkokiomis kvailystėmis. Nieko nelieka, tik paimti kalavijus ir pradėti kirsti galvas. Filmo finale skamba frazė, kad tiems baisiesiems vienuoliams, kurie visus išpjovė, iškorė, pasodino ant kuolo, viskas sekasi. Anie uosto negalėjo pastatyti, o šie pastatė. Kuolų prikaišiojo, bet pastatė." Aš prieštaravau: "Bet juk tai netiesa." – "Kaip tai netiesa?" – "Juk tie, kurie įkala kuolus, negali supilti jokio pagrindo, jie ir uosto nepastatys. Taip tik atrodo, kad su jais ateina tvarka, tačiau geriausiu atveju jie tik balistinę raketą pastatys ar Kairiarankio metodu Kalašnikovo automatą pagamins. Tačiau kelių nenuties, batų nepagamins, geležinkelio nesutvarkys." – "Pirmame etape pavyksta, net Hitleriui pavyko." – "Taip, ir "Belomoro" kanalą iškasti pavyko." – "Belomoro" kanalas tikrai buvo siaubingai kvailas sumanymas. Žinai, ten net laivų nebuvo galima pertempti, žmonės juos nešte nešė."

Prieš ketverius metus, kai taip kalbėjomės, filmo finalas turėjo sutapti su Strugackių knygos pabaiga.

Finalas ir dabar prasideda taip pat: "Rumata pagaliau ištraukė kalaviją, atsisuko, jo veidą tarsi išraižė kraujo grioveliai. Tai buvo laimingas veidas. Paskui jis nusisuko, balti marškinai nušvito juodų apsiaustų fone, ir jis kirto dviem sukryžiuotais kalavijais, ir žengė pirmyn." Taip parašyta ir scenarijuje, scena beveik taip ir nufilmuota. Tik dar papildyta Rumatos malda: "Dieve, jei tu esi, sustabdyk mane". Matyt, to, į kurį jis kreipiasi, vis dėlto nėra – nei šioje planetoje, nei filme. Herojus tampa žudiku.

Knygoje Rumata grįžta į Žemę, jo krizę supranta draugai ir viršininkai, jo laukia psichologinės reabilitacijos kursas namų sąlygomis. Filme jis tęsia beprasmišką kovą. Rumata sako: "Ką gi, pirmyn, mano kariuomene", ir niekingai menka grupelė, iš kurios išsiskiria du krepšininkų ūgio kariai, patraukia nežinia kur. Tiksliau, žinia. Strugackių knygoje planeta paliekama savo istorinio likimo valiai, tačiau bent pagrindinis herojus lieka gyvas. Germanas visus pasiunčia neišvengiamai žūčiai.

Kai sėdėjome studijoje, režisieriaus darbo kambaryje, pagrindinį vaidmenį filme kuriąs Leonidas Jarmolnikas šypsodamasis papasakojo, kad neseniai vokiečių spaudoje Germanas buvo pavadintas "Šiaurės Fellini". Germanas net nenusišypsojo. Nepaisant kai kurių išorinių panašumų – prisodrinto kadro ar veidų pasirinkimo principų, vis dėlto labai skiriasi vieno ir kito režisieriaus pasaulėžiūra. Pačiuose beviltiškiausiuose Fellini filmuose pasirodo kokia nors didžiaakė mergaitė balta suknele, kad ir antrame plane. Germano filme protingo mielo veido berniūkštis šokinėja tarp Rumatos užkapotų kūnų ir pjausto numirėlių pinigines.

Nušvitimo nebus – nei pasaulyje, nei žmonėse. Išminčius Budachas, kurį Rumata rizikuodamas gyvybe išlaisvina iš kalėjimo, pasirodo besąs beveik nusikaltėlis, primenantis šlykščius deklasuotus "Chrustaliovo…" tipus. Rumata, beje, stengėsi bergždžiai: Budachui niekas negresia, jis reikalingas kiekvienai valdžiai, nes moka gaminti nuodus. Jo amatas visada bus paklausus. Germanas tik jam būdinga maniera kuria svarbiausio Rumatos ir Budacho pokalbio sceną. Išminčius niekaip negali nusišlapinti, nes po kalėjimo jo inkstai nesveiki. Todėl jis atsakinėja ne į temą, prakaituoja ir galvoja ne apie šalies likimą. Tarnas spusteli jo pilvą, ir Budachas pirmąkart ištaria protingus žodžius: "Sunaikink mus arba palik pūti". Rumata atsako: "Mano širdis kupina gailesčio, negaliu taip pasielgti".

iliustracija
Kadras iš filmo
S. Aksionovo nuotraukos

Visos Germano filmo scenos siaubingai įtikinamos. Pirmąkart ėmęsis fantastinio siužeto, jis paverčia jį tokiu realiu, kad į naują tikrovę persikeli be jokių išlygų. Mačiau Točniko pilį prieš ateinat į ją Germanui ir jam esant. Iki Germano atėjimo buvo muziejus, jam esant atgijo tamsieji amžiai, kai breigeliški tipažai uoliai šildo knygiaus išvietę, sukasi kankinimų ratai, vėjelis supa pakartųjų kekes, o iš mašinos pilamas ant pilies sienų lietus vis plauna ir plauna sunkvežimiais vežamą purvą.

Į Germano filmus pasineri visiškai, nes režisierius patikrina kiekvieną judesį, nelieka jokių netikslumų. Galėjau apytikriai įsitikinti, kaip viso to pasiekiama. "Lenfilme" dalyvavau aptariant išvakarėse nufilmuotą epizodą. Apie dešimt ekraninio laiko sekundžių diskutuota pusantros valandos, paskui nuspręsta, kad anas berniukas tegu sudeda rankas taip, kaip ir buvo sudėjęs, bet paskui tegu pakelia jas penkiais centimetrais aukščiau, ir grupė išvyko epizodo perfilmuoti.

Mes kartu su Jarmolniku, kuriam nereikėjo dalyvauti perfilmuojant, nuėjome į "Lenfilmo" bufetą. Prie stalelio prisėdo Aleksandras Lykovas (iš serialo "Mentai"). Germanas iš pradžių Rumatos vaidmeniui buvo pasirinkęs Lykovą, tačiau įvyko kažkoks nesusipratimas su laiku ir sutartimis, o per tą laiką atsiradęs Jarmolnikas kino bandymuose nugalėjo konkurentus. Kai Lykovas nuėjo, Jarmolnikas pasakė: "Pirmus dvejus metus jis kalbėjo, kaip man pavydi. Paskui mūsų nuomonės pasikeitė."

Atkreipiau dėmesį į ramią Jarmolniko intonaciją, apskritai į tai, kad aktorius liovėsi juokauti apie Germano tempus. Tiksliau, jis juokauja, bet beveik automatiškai, kaip žmogus, pasakojantis seną anekdotą tiesiog todėl, kad tai – geras anekdotas. Jarmolnikas – protingas žmogus, jis supranta, kad už kantrybę jam bus užmokėta – nei daugiau, nei mažiau, bet kino istorijos. Žiemą Maskvoje įvyko Valerijaus Todorovskio filmo "Mano netikras brolis Frankenšteinas" premjera. Filmas geras viskuo, bet geriausia jame – Jarmolnikas. Nenuėjo veltui tai, kad prieš nusifilmuodamas pas Todorovskį jis ketverius metus dirbo su Germanu. Rumatą jis vaidina lakoniškai ir išraiškingai, pasiekia aktoriaus meistriškumo aukštumų, kai žmogus paprastai, be žodžių, gestų, mimikos žiūri į tave, o tau darosi iš tikrųjų baisu.

Apima keistas jausmas, kai gerai žinai literatūrinį filmo pagrindą – juk tai garsioji brolių Strugackių knyga "Sunku būti Dievu". Iškyla pavojus atsidurti spąstuose. Įtariu, kad į panašius spąstus gali patekti daugybė Strugackių gerbėjų, kurie ateis žiūrėti Germano filmo. Išsaugotas siužetas, visi pagrindiniai herojai ir epizodai. Tačiau lemiamas veiksnys tas, kad filmas kuriamas praėjus keturiems dešimtmečiams po to, kai parašyta knyga. Knygą rašė autoriai, bijoję paskutinių iliuzijų žlugimo, perspėję: "Ten, kur valdo "pilkieji", į valdžią visada ateina "juodieji". Filmą kuria autorius, kuris nebeturi jokių iliuzijų.

Germanas sako: "Tai filmas apie mus". Ekrane – sąlygiški viduramžiai. Tačiau kokių nors istorinių kostiumų ar dekoracijų atitikmenų ieškoti neverta. Viskas tikslu ir tikroviška kaip sapne. Sapniškoji kino prigimtis, visada akivaizdi Germano filmuose, iškyla ir čia. Germanas visada – užstalės pokalbyje, laikraščio straipsnyje ar filmavimo aikštelėje – sugeba kalbėti tik apie tai, kas vyksta su jo šalimi ir jo tauta. Jo žanras atskiras. Jis vadinasi "Aleksejaus Germano sapnai apie Rusiją".

Parengė Kora Ročkienė