Choreografijos transformacijos

Elżbieta Kwiatkowska (Karmen) ir Sergejus Basalajevas (Eskamilijas)

Vilniaus festivalis, nors ir nedažnai, vis dėlto parodo dėmesį šokio mėgėjams – festivalio dėka buvo galima pamatyti Rygos nacionalinėje operoje Boriso Eifmano pastatytą spektaklį "Čaikovskis", prieš porą metų šis festivalis netgi inicijavo ir finansavo naują šiuolaikinio lietuviško baleto pastatymą – kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir Olandijoje dirbančio lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro kūrinį "Acid City"; jis šiuo metu yra vienintelė "gyva" lietuviška nacionalinės baleto trupės repertuaro pozicija.

Šiais metais Lietuvos šokio gurmanams Vilniaus festivalis sudarė galimybę susipažinti su vieno garsiausių šiuolaikinės choreografijos kūrėjų – švedo Matso Eko kūryba. Varšuvos Didžiojo teatro nacionalinės operos baleto trupė antrąją festivalio dieną parodė du M. Eko spektaklius – "Karmen" (Georges’o Bizet–Rodiono Ščedrino muzika) ir "Kažkas tarytum" (Henryko Mikołajaus Góreckio muzika).

Lenkijos baleto viešnagių Lietuvoje istorija prasidėjo dar 1939 m. gegužės mėnesį – Valstybės teatre Kaune du vakarus iš eilės savo spektaklius rodė Lenkų baleto trupė (apie 40 žmonių). Gegužės 16 d. parodytas Karolio Szymanowskio baletas "Harnasiai" (choreografas Janas Ceplińskis), Fryderyko Chopino "Koncertas" (choreografija Bronisławos Niżyńskos) bei Karolio Kurpińskio "Vestuvės kaime" (choreografija P. Zailicho). Kitą dieną rodytas Stanisławo Moniuszko vienaveiksmis baletas "Pasaka" (choreografija J. Ceplińskio), Manuelio de Fallos "Meilė burtininkė" (choreografas – Leonas Wójcikowskis), Michało Kondrackio "Krokuvos legenda" (B. Niżyńskos choreografija) bei pakartotos "Vestuvės kaime". Įdomu prisiminti ir 1988 m. Varšuvos Didžiojo teatro gastroles, kurių metu buvo galima pamatyti ir Maurice’o Bejarto sukurtą spektaklį.

M. Eko kūryba lietuviams iki šiol buvo pažįstama iš vaizdajuosčių, gandų, mačiusiųjų pasakojimų bei 2000 m. "Naujojo Baltijos šokio" pastangomis Lietuvoje viešėjusios "Cullbergballet" trupės iš Švedijos – tada parodytas novatoriškai choreografo perskaitytas garsusis romantinis baletas "Žizel" (pagal Adolphe’o Adamo muziką) leido pirmą kartą tiesiogiai patirti šio klasikinės choreografijos "transformatoriaus" kūrybos poveikį.

Koreguodamas gerai žinomų baleto veikalų dramaturgiją, dažniausiai išsaugodamas jų muziką, M. Ekas yra sukūręs visiškai naujas režisūrines "Žizel", "Gulbių ežero", "Miegančiosios gražuolės" interpretacijas, kurios stebina nauju, netikėtu, bet ne mažiau muzikaliu choreografiniu tekstu.

Panašiais principais sukurta ir "Karmen". Spektaklio premjera įvyko 1992 m. Ispanijos festivalio "Quinto Centenario" užsakymu, programoje, skirtoje Amerikos atradimo 500 m. jubiliejui. Pirmą kartą "Karmen" parodyta Stokholmo Šokio namuose, vėliau spektaklis sulaukė didžiulės sėkmės Ispanijoje, o 1999 m. garsi šio baleto Karmen vaidmens atlikėja Ana Laguna pastatė jį Varšuvos Didžiajame teatre.

Pažįstamos G. Bizet–R. Ščedrino "Karmen siuitos" melodijos ir muzikinė dramaturgija M. Eko spektaklyje skleidžiasi naujais, netikėtais erdviniais pavidalais ir vaizdiniais. Lenkiškoji "Karmen" versija įrodo, kad šiuolaikinė choreografinė forma taip pat lengvai kaip ir klasikinė pasiduoda kelionėms iš vienos scenos į kitą, o jos įtaigumas ir poveikis priklauso nuo atskirų artistų talento. "Karmen", kaip ir kitų M. Eko spektaklių, dekoracijos minimalios ir stilizuotos – veiksmas vyksta plakatiškų Marie-Louise Ekman sukurtų slankiojančių vėduoklių su milžiniškais juodais ir baltais burbulais fone; reginio poveikį stiprina spektaklio apšvietimas (Göranas Westrupas), sukuriantis niūroką, kontrastingą spektaklio nuotaiką. Ispaniškus spektaklio motyvus atspindi ir kostiumai: stilizuoti moterų suknelių siluetai bei Eskamilijo apdaras įžūliai blizga lyg pigių karamelių popierėliai; Karmen, žinoma, vilki raudonu drabužiu, kuris paskutinėje spektaklio dalyje įgauna utriruotą "ispanišką" kraujo krešulių spalvos šleifą.

Spektaklio režisūrinis sprendimas įdomus – kitas klausimas, kiek jis sugeba paveikti eilinį žiūrovą ir perteikti Karmen dramą, kurią daugelis vis dar linkę išgyventi emociškai. Baletą rėmina Chosė bausmės ir sušaudymo scenos, visa kita yra lyg jo prisiminimų srautas. Tokia veiksmo eiga ne kartą matyta ir teatre, ir kine; M. Ekas pina atskirų paveikslų ir scenų pynę, naudodamasis savo braižui būdingais plastiniais ženklais – giliais įtūpstais, šuoliais aukštyn užriestomis pėdomis, kojų mataravimu pašokus. Šie "antibaletiški" judesiai kartais kuria kiek groteskišką, iš pažiūros "nerimtą" atmosferą, tačiau ilgainiui galima atsiriboti nuo šios choreografinės ironijos bei judesių pirmavaizdžių ir pajusti savitą M. Eko plastinių atradimų estetiką.

Spektaklyje išsaugotos pagrindinių veikėjų linijos – Karmen, Chosė, Toreadoro choreografiniai susidūrimai kuria spektaklio įtaigos lauką, kuris, kaip dažnai būna šiuolaikinės choreografijos spektakliuose, paryškinamas vaizdinę faktūrą papildančiais nechoreografiniais elementais – degtukais, kurie sinchroniškai uždegami į batus, sviedžiami į orą ir visoje scenoje palieka akimirką dar rūkstančių dūmų trajektorijas, cigarais, svaidomais serpantinais, iš krūtinės ar iš tarpkojo ištraukiamomis medžiagos skiautėmis su tiesmuka spalvų simbolika. Šios detalės, kaip ir pati choreografija, muzikalios ir netikėtos, jų paradoksai praturtina spektaklį prasmėmis, būdingomis XX a. pabaigos šiuolaikinio šokio spektaklių dramaturgijai. Lygiai tokį pat vaidmenį atlieka ir šokėjų gerkliniai šūksniai, stilizuojantys emocingą ispanišką elgseną.

"Kažkas tarytum": Anastasija Nabokina ir Wojciech Ślęzak J. Multarzyńskio nuotraukos

Iš visų "Karmen" veikėjų labiausiai išsiskyrė ne tie pagrindiniai, bet M... vaidmenį atliekanti Dominika Krysztoforska – kaip ir daugelyje lietuviškų spektaklių, tai tikriausia viską numatančio ir iš anksto žinančio Likimo personifikacija. Šokėjos plastika, ko gero, vaisingiausiai susilydė su M. Eko judesių formomis, artistė įsiminė kūno paslankumu ir į melodramatiškumą nenukrypstančiomis veido išraiškomis. Kiti pagrindinių vaidmenų atlikėjai į dramą žvelgė skirtingai – Elżbieta Kwiatkowska (Karmen) šoko gana efektingai, pabrėžtinai vulgariai, tačiau jai stigo artistinės individualybės, Sławomiras Woźniakas (Chosė) buvo linkęs savo herojų šiek tiek melodramatizuoti, Sergejus Basalajevas (Eskamilijas) siekė ryškinti groteskiškus Toreadoro bruožus, drauge pabrėžtinai mėgaudamasis savo šokio efektais.

Antroje dalyje parodytas M. Eko spektaklis "Kažkas tarytum" ("Coś jakby") pirmą kartą sukurtas 1997 m. Nyderlandų šokio teatrui, o pernai rugsėjį Varšuvos Didžiajame teatre įvykusi spektaklio premjera dedikuota kompozitoriaus Henryko Mikołajaus Góreckio septyniasdešimtmečiui – drauge tai buvo proga atnaujinti "Karmen" ir sudaryti M. Eko choreografijos vakarą. H.M. Góreckio muzika ("Mažasis Requiem vienai lenkei, op. 66" ir "Koncertas klavesinui ir styginių orkestrui, op. 40"), įkvėpusi būtent tokį choreografinį pavidalą ir jo neužgožianti, pasirodė ir turininga, ir pakankamai melodinga, nestokojanti šokio spektakliui būtinos išorinės dinamikos.

Spektaklyje akivaizdus M. Eko režisūrinis, choreografinis ir erdvinis mąstymas – tam tikri principai ar sprendimai gana artimi netgi pirmoje dalyje matytai "Karmen" (gana panašios spektaklių pradžios). Giminingos ir spektaklių scenografijos idėjos ("Kažkas tarytum" dailininkė – Maria Greber, šviesų dailininkė – Ellen Ruge). Aiškaus, perpasakojamo siužeto spektaklyje nėra – kaip ir daugelyje šiuolaikinio šokio ar teatro kūrinių kalbama apie žmogaus vienatvę, artumo ilgesį, trinamos ribos tarp realybės ir sapno, tarp teatro ir gyvenimo. Šis aspektas išreikštas gana saikingai – spektaklį pradėjęs vyras moterišku alyvų spalvos paltu po kelių minučių iš pirmos žiūrovų salės eilės tiesiog išsitraukia partnerę su garstyčių spalvos kostiumėliu bei dirbtine kuprele; tarp jų užmegztas plastinis ir dvasinis ryšys pasikartoja ir vėliau, tik pasitelkus kostiumus sukeičiami jų įvaizdžiai.

Kaip ir "Karmen" ar kituose M. Eko spektakliuose, "Kažkas tarytum" pateikiama nemažai išradingų režisūrinių sprendimų, kurie, kad ir matyti kituose teatriniuose kontekstuose, neatrodo nuvalkioti ir paryškina sklandžiai kuriamą netikėtumų prisodrintą erdvę, kurioje užtenka vietos ir jausmams, ir šmaikščiam humorui – pavyzdžiui, šokėjai mandagiai vienas kitam užleidžia pirmumo teisę lįsti į lagaminą; žinoma, nugali vyriškas mandagumas, ir lagamine susirango šokėja moteris.

Nors pasitaiko ir sudėtingesnių pakėlimų bei kombinacijų, spektaklio choreografija paprasta, čia naudojami elementarūs, įžeminti judesiai. Plastiniai sprendimai integruojami į bendrą spektaklio struktūrą – gana asociatyvi stilizuoto namo neonine šviesa paryškintu frontonu scena, – namo angoje žemyn galva pakibus vienam iš spektaklio dalyvių, kiti tarsi kokiame nors kryžiaus kelyje keliais nuseka paskui šį savotišką altorių-ešafotą.

Ryškios scenografijos ir kostiumų spalvos (geltona, raudona, žalia, mėlyna) susisieja su spektaklyje naudojamais įvairiaspalviais balionais, kurių sproginėjimas ir nenuspėjamos judėjimo trajektorijos juos pripūtus ir paleidus suteikia spektakliui savitos energijos, ir su scenografijos objektais – pagrindine geltona uždanga su nedidele siaura anga, taip pat su mobiliomis struktūromis, spektaklio metu surikiuojamomis tai į įstrižai scenos įkomponuotą sieną, ant kurios efektingai plakasi prabėgančių šokėjų šešėliai, tai į papildomus šoninius kulisus.

Visi 16 šokėjų – tarp jų ir kiek daugiau sceninio laiko gavę Anastasija Nabokina, Wojciechas Ślęzakas, Karolina Jupowicz ir Maksimas Vojtiulis – šoko gyvai ir emocingai. Apskritai Varšuvos Didžiojo teatro baleto trupė pasirodė gana pajėgi ir įdomi; beje, Lenkijos nacionalinio baleto repertuaras šių metų gegužės 15 d. pasipildė baleto klasikos šedevru – Ludwigo Minkaus "Bajadere", kurią Varšuvoje pagal Mariaus Petipa choreografiją pastatė garsi XX a. antrosios pusės rusų balerina Natalija Makarova.