Norite fotografės?

Inga Cholmogorova. "Amsterdamo madona". 2002 m.

Keistas klausimas kyla apsilankius fotografijų parodoje "Me, Myself & I" (maždaug – "aš pati su savimi") "Stiklo karoliukų" galerijoje. Fotografė nusirengia ir pradeda fotosesiją, kurios objektas – ji pati. Savidokumentacijos geografija gana siaura: ji desperatiškai bando įstumti save į buto kampą ar iškišusi kojas pro balkoną grožisi šešėliais ant savo šlaunų. Kartais ji pamėgina įsprausti lygintuvą tarp savo krūtų ar sadomazochistiškai replėmis suspaudžia spenelį. Įdomu, ar fotografė tyrinėja save, ar fotografijos, kaip tarpininiko, galimybes perteikti jos kūno grožio subtilybes?

Savo biografijoje Inga Cholmogorova teigia, kad dešimtmetį blaškėsi tarp įvairiausių darbų, kol pagaliau atrado save ir nusprendė fotografuoti. Tad visai natūralus pirmas žingsnis – pasižiūrėti, kaip atrodo pati tarp savo daiktų ir erdvių.

Į trečią dešimtmetį žengianti moteris demonstruoja savo gražų kūną įvairiomis pozomis, galinčiomis sujaudinti ne vieną paauglį. Tačiau kūnas, kartais tampantis buitiškai gašlus, ir jo fotografijos prasilenkia su beveik visomis kūno teorijos ir reprezentavimo taisyklėmis, įskaitant ir kompozicijos dėsnius. Laisvasis stilius ar baltosios eilės, atsidūstu ir bandau paliesti dar nenučiupinėtą fotografijos vietelę.

Gal mano žvilgsnis per daug emocingas ar sujaudintas – pabandysiu pereiti prie neutralesnių aspektų. Pavadinimai – tai visada gera galimybė sugadinti arba "pagerinti" fotografiją. Šioje parodoje žvilgsnį prikausto ne tik žiūrovo ištroškęs kūnas, bet ir romantiškai prasmingi ar net lakūs pavadinimai. Beje, subtitravimo (pavadinimo ir technikos įvardijimo) darbas atliktas nepriekaištingai – su muziejininko kruopštumu. Kaip tikrose galerinėse fotografijose. Pacituosiu keletą: "Pabudimas", 2001, dydis 70 x 100 cm, rašalinė spauda ant akvarelinio popieriaus. Dabar tereikia lakios fantazijos, kuri padėtų iš šio pavadinimo įsivaizduoti fotografiją. Pabudimas, nubudimas, nušvitimas, prisikėlimas – religinis paveikslas?.. Deja, suklydome. Drovi, bet nuoga mergina užvertusi mėlynas (nespalvotas) akis į dangų ir laikanti rankoje dubenėlį su... silkėmis-upėtakiais. Tiesa, pamiršome krūtinę, svyrančią į dubenėlį, ir atsidavusią pozą. Dar vienas: "Mėlynoji paukštė", 2002, 30 x 40 cm, tonuotas sidabro želatinos atspaudas. Šiuo atveju pavadinimo keliamos asociacijos kažkiek artimesnės fotografijai: pin-up dama su kauke, demonstruojanti užpakaliuką mėlyname fone.

Fotografė Inga parodos aprašyme atvirauja: "Kodėl nuoga? Daugybė žmonių užduoda man šį klausimą, bet aš pati savęs to niekada neklausiau. Tiesiog taip yra. Mes visi esame nuogi. Tada negalime apsimetinėti. Aš laikausi klasikos tradicijų ir todėl žaviuosi nuogu kūnu, nes tikiu, kad kiekvieno žmogaus kūnas yra gražus."

Per radiją išgirdau autorę lyginant save su A. Rodinu, V. Bubelyte – jie irgi reprezentuoja nuogą kūną, ir niekas neklausia kodėl. Tiesa, kūno kaip "statybinės-kūrybinės" medžiagos panaudojimas mene nėra jokia naujiena. Fotografija aktams suteikia galimybę superrealistiškai atvaizduoti kūną, o nespalvota fotografija turi dar vieną privalumą – paslėpti kartais šlykščiai viražuojančią – nuo pastirusios mėlynos iki įkaitusios raudonos – kūno spalvą.

Moteriški autoaktai nėra dažni fotografijoje: olandė Toto Frima savo kūną bando įsprausti į kvadratines polaroidines nuotraukas. Jos šiltos geltonai oranžinės kompozicijos atspindi moters ir kūno santykį su pasauliu. Lietuvoje bene vienintelė autoaktus kurianti fotografė Violeta Bubelytė išnyksta tarp aplinkos detalių ar pati save tiražuoja juodai baltose erdvėse. Tiesa, nesu matęs pirmųjų menininkių fotografijų ir nežinau, kaip jos pradėjo karjerą, bet Ingos Cholmogorovos pirmasis autoaktų bandymas bus pavykęs tikrai ne iš pirmo karto.

Visada smagu išeiti iš galerijos, kai mintys tampa praskaidrintos meno, vardu "pati sau fotografė", apraiškomis. Patarimas tingesniesiems: visomis fotografijomis, žinoma, ne tokio didelio formato, galite pasigrožėti interneto galerijoje http://www.cholmogorova.com