Dar vienas reikšmingas istorijos puslapis

Jūratė Burokaitė. Jurgis Karnavičius. Vilnius, "Petro ofsetas", 2004, 300 psl.

Muzikologės Jūratės Burokaitės knyga "Jurgis Karnavičius" akivaizdžiai išsiskiria savo originaliu stiliumi, kuris atitinka ir pačios autorės poziciją, ir jos tyrinėjimų objekto – kompozitoriaus J. Karnavičiaus (1884–1941) asmenybės, kūrybos savitumą, stilių. Išoriniai šio naujo leidinio požymiai: tvarkinga, daili, solidi, kietais ir skoningai sukomponuotais viršeliais, prabangi, bet nepretenzinga knyga. Aiškus šriftas, erdvus teksto ir iliustracijų išdėstymas, informatyvios nuorodos, pavadinimai, išnašos. Smalsumą išsyk sukelia netradiciška knygos pradžia: čia matome dešimtis pagrečiui sudėliotų nuotraukų – tai tarsi šeimyninio albumo fragmentas. Fotografijos iškalbingos, kruopščiai atrinktos, siekiančios pirmuosius XX a. metus. Sustabdytos akimirkos atveria dar ne itin gerai iš muzikos pažįstamo menininko gyvenimo kelią, kuriame daug spalvų, detalių, patrauklių jį supusios aplinkos arabeskų. Raiški nespalvotų fotografijų kalba – įžanga, kurioje sutelktos pagrindinės temos, plėtojamos knygoje toliau.

Apie 80 puslapių skiriama J. Karnavičiaus biografijai, bemaž 100 puslapių užima kompozitoriaus laiškai, straipsniai, anotacijos; 20 puslapių – atsiminimai apie šį menininką, pedagogą ar bičiulį, puikiai išsilavinusį, aristokratiškos, kilnios prigimties žmogų. Kiek mažiau vietos skirta kūrybos analizei. Na, o prieš įprastus tokio pobūdžio knygų priedus (kūrinių sąrašą, diskografiją, bibliografiją, pavardžių rodyklę) knygos autorė pateikia dar vieną netikėtumą apie 20 puslapių skiria kompozitoriaus žmonos, vokalo pedagogės Ninos Karnavičienės portretui. Kiekvienas minėtų knygos skyrių turi savo dramaturgiją, o visų seka primintų monociklinę muzikinę formą, nestokojančią vidinių kontrastų, dalių savarankiškumo, subtiliai jungiamą teminės gijos.

Keletas žodžių apie autorę muzikologę J. Burokaitę. Daugelis ją žinome kaip prisiekusią archyvininkę (nors tiesiogiai šį darbą ji tedirbo 1967–1970 m. Lietuvos centriniame literatūros ir meno archyve). Ji, tiesiog kolekcininko aistros skatinama, nuolat renka faktus, dokumentus, jų ieško, ir svarbiausia – geba juos "atkasti". Ko gero, būtent dalykinė dokumentų ir faktų kalba, autentiški liudijimai ir iš to išplaukianti tiksli argumentacija J. Burokaitei yra svarbesni už pačią interpretaciją, individualaus mąstymo ar literatūrinių gebėjimų išraišką. Tad ir knygoje apie J. Karnavičių autorė akademiškai dėsto sukauptos medžiagos, tyrinėjimų rezultatus ir skaitytojui stengiasi viską pateikti "iš pirmų lūpų", noriai prisiima gana kuklų istorijos perteikėjos vaidmenį, nors nesunku nujausti jos atliktų paieškų, šifravimo, vertimo iš kitų kalbų, sisteminimo ir kitų darbų apimtis. Kita vertus, toks akademiškas minčių dėstymo stilius tinka ir kitam autorės sumanymui – J. Karnavičiaus gyvenimo detales, asmenybės ypatybes, jo bendravimo kultūrą, humoro ar takto jausmą J. Burokaitė palieka vertinti pačiam skaitytojui, tačiau pabrėžčiau – atidžiam skaitytojui, pasiryžusiam užmegzti savarankišką kontaktą su J. Karnavičiaus epocha, terpe, kurioje jis brendo kaip menininkas, individualybė.

Reikšmingų bruožų kompozitoriaus charakteriui suteikia jo paties straipsniai ir koncertų anotacijos – populiariai parašyti, kondensuoti, lakoniški. Netrukus įsitikiname, kad minties aiškumas, jos glaustumas – viena svarbiausių J. Karnavičiaus savybių, persmelkianti ir jo laiškus. O laiškuose žvelgiame ne tik į paties kompozitoriaus kasdienybę bei šventadienius. Iš šių eilučių ryškėja ir jo bičiulių portretų kontūrai, ypač Maksimilijano Šteinbergo, su kuriuo J. Karnavičių siejo keturių dešimtmečių draugystė, kai iš moksladraugių I Vilniaus berniukų gimnazijoje jie tapo Peterburgo konservatorijos bendramoksliais, vėliau studentu ir pedagogu, o galiausiai – artimais bičiuliais. O štai J. Karnavičiaus laiškai sūnui – tarsi žavios, nuoširdžios, jaukios novelės, kuriose rūpestis ir meilė apgaubti dalykiško, inteligentiško ir neįkyraus tono dermės, o kartu primena dviejų bendraminčių, dialogo partnerių bendravimą, tik retkarčiais persmelkiamą tipiškų tėviškų (nors šmaikštumo neprarandančių) frazių.

Vartant "Atsiminimų" skirsnį, matyti, kad J. Burokaitė medžiagą knygai pradėjo kaupti gana anksti – čia ir 1983 m. J. Gaudrimo, 1985 m. – A. Klenickio, 1989 m. – R. Geniušo, Ch. Potašinsko, V. Indrikonio ir kitų mūsų senjorų prisiminimai. Svarbi vieta tenka T. Preston-Hartzell, Austrijoje gyvenančios artimo J. Karnavičiaus bičiulio Kaune, diplomato T.H. Prestono, dukters liudijimams. Na, o tikru atradimu tampa M. Nekanda Trepkos grakštus, vaizdingas pasakojimas, užfiksuotas jau 2000-ųjų kovą. Šio pasakojimo pastraipos piešia labai gyvą J. Karnavičiaus portretą – išvystame muziką kaip džentelmenišką, visada tvarkingą, gražų, elegantiškai apsirengusį (net einant medžioti ar žvejoti) vyriškį, ramų, trykštantį humoru, nepralenkiamą pasakotoją, ypač anekdotų, kurie niekad nebuvo storžieviški. Įsimintina ir šviesia gaida šioje atsiminimų tėkmėje skamba pasakotojos girdėti paties J. Karnavičiaus samprotavimai apie tautybę. M. Nekanda Trepkos kadaise paklaustas, kodėl pasikeitė pavardę iš "Karnovič" į "Karnavičių", jis atsakęs, "jog jautėsi skolingas lietuviams", kurie "priėmė rusų emigrantą kaip savo kraštietį, kaip geidžiamą svečią". Kompozitorius buvo įsitikinęs, kad jo vieta čia, su šita tauta. "Dėkojo Dievui, kad atstovavo lietuvių kompozitoriams." Paklaustas, ar jaučiasi lietuviu, "atsakė teigiamai, nors su tam tikromis išlygomis. Artimiausia jam yra rusų literatūra, dailė, muzika, bet tai abstrakčios sferos. Jis vaikščioja lietuvių žeme ir jaučiasi tos žemės sūnus."

Priešpaskutinis knygos skyrius skirtas J. Karnavičiaus kūrybai. A. Kalinauskas rašo apie kompozitoriaus operas, A. Žiūraitytė tyrinėja jo sukurtų, bet nepastatytų baletų muziką. Dauguma šiuose straipsniuose aptariamų J. Karnavičiaus stambios apimties kūrinių, deja, analizuojami tik iš partitūrų ar klavyrų, tačiau skaitytojas netruks įsitikinti, kad šie veikalai – svarbi Lietuvos muzikinės kultūros panoramos dalis, ir ji (kaip ir dar nemaža dalis kitų tarpukaryje kūrusių kompozitorių opusų) turi visas teises įgyti sceninių ar koncertinių interpretacijų pavidalą. Tikėkime, kad ši knyga taps reikšmingu to impulsu.

Trumpam stabtelėkime prie paskutiniųjų monografijos puslapių, skirtų Ninai Karnavičienei. Prie biografijos šliejasi N. Karnavičienės laiškai sūnui bei S. Nasvytytės-Valiukienės atsiminimai apie dainavimo mokytoją Niną Markovną. Ir vėlgi aptinkame daug naujo, kai vartome proto nerangumą smerkiančius, merkantilizmą ir miesčionišką blizgesį atmetančius bei dvasines vertybes šlovinančius Motinos laiškus Sūnui, be kita ko, atkakliai skatinančius lavinti meninį skonį, fantaziją, lankyti parodas, skaityti, analizuoti architektūrą. Baigiamojo skyriaus eilutės kiek plačiau praveria duris į asmeninį Jurgio ir Ninos Karnavičių gyvenimą, persmelktą vieno kito skersvėjo. S. Nasvytytės-Valiukienės atmintyje užsifiksavę ryškūs įspūdžiai apie Kaune gerai žinomą muzikų Karnavičių šeimą, kurios tarpusavio santykiuose, pasak buvusios N. Markovnos mokinės, "buvo jaučiama kurtuazija ir kažkoks miesčioniškame Kaune sunkiai suprantamas buitinių dalykų nepaisymas. Jie visi gyveno tartum pakėlę akis į aukštesnius tikslus – kūrybingumą mene, žmogiškus ryšius ir dvasines vertybes". Būtent šiuos bruožus, kaip bendrą vardiklį, savo straipsnyje "Taurieji Karnavičiai" ("Dienovidis", 2002 m. birželis) akcentavo ir muzikologas E. Gedgaudas, ir būtent šiomis savybėmis remdamasis jis nutiesė arką tarp visų Karnavičių kartų, kurių nariai lydėjo ir tebelydi lietuvių muzikos istorijos versmę.

Vytautė Markeliūnienė