Mes nugalėsime

"Vaikis"

Pasižiūrėjęs už būsimą prezidentą ir Europos Parlamento deputatus agituojančių laidų, padariau gana nelinksmą išvadą: balsuoti nėra už ką. Pasijutau kaip rusų rašytoja Tatjana Tolstaja, kuri Rusijos prezidento rinkimų dieną vieno žurnalisto paklausta, ar ėjo balsuoti, atsakė: "Ne, nes į mane niekas nesikreipė". Mūsiškiai kandidatai taip pat apeliuoja į kažkokį neegzistuojantį vidutinį lietuvį, kenčiantį nuo aiškiai išreikšto debilizmo. Pavyzdžiui, į mane, pagyvenusį lietuvių inteligentą, nesikreipia niekas, nors aš ir esu pats uoliausias ir patikimiausias balsuotojas, nes dar turiu pareigos ir atsakomybės jausmą, be to, esu išsiugdęs imunitetą demagogijai. Todėl labai stebiuosi, kad visi kandidatai staiga susirūpino kaimiečiais, liumpenais ir kitais likimo nuskriaustais žmonėmis, kurie žino tik viena: visi jiems yra kažką skolingi. Todėl tie "visi" jiems ir žada šviesų rytojų. Būtent tie, kuriuos taip myli mūsų kandidatai, rinkimų dieną (vis dėlto sekmadienis!) sunkiai pagiriosis, eis į bažnyčią ar paprasčiausiai tingės. Man nereikia pažadų. Man nereikia obelų žiedų ir kutraitiškos lyrikos. Aš noriu jaustis visavertis būsimų savo šalies atstovų Europos Parlamente ir prezidento pašnekovas, nors kartais jų požiūris į rinkėjų intelekto galias aiškiai sutampa su jų pačių intelekto ribomis.

Rinkimų isterija turi tik vieną gerą savybę: ji greitai baigsis. Gal tada prasidės vasara? Tad kol kas siūlau atsipalaiduoti ir pasižiūrėti gerų detektyvų, kriminalinių filmų ir trilerių. Iš savo patirties žinau, kad tai – puikus būdas atsipalaiduoti. Sekmadienį LNK (6 d. 20.15) primins 1997 m. Alano J. Pakulos sukurtą filmą "Velnio sėkla".

Pats režisierius taip pristatė filmo siužetą: "Holivudas mėgo tokias istorijas dar Johno Fordo laikais: du pozityvūs personažai yra įtraukiami į tragišką konfliktą ir, nors iš tikrųjų yra labai artimi, privalo atsidurti skirtingose barikadų pusėse".

Filmo herojus airis Frensis (Brad Pitt) vaikystėje tapo tėvo nužudymo liudininku. Suaugęs jis kovoja už Šiaurės Airijos išlaisvinimą nuo britų okupantų. Anglai jį pasodina į kalėjimą, tačiau Frensiui pavyksta pabėgti. Svetima pavarde jis vyksta į JAV su misija – nupirkti ginklų IRA. Laikiną prieglobstį jis randa pas airį – Niujorko policininką (Harrison Ford), kuris nieko nežino nei apie naujojo pažįstamo praeitį, nei apie jo užduotį. Jis tiesiog nori padėti savo žemiečiui įsikurti Amerikoje.

Pakula mokėjo sieti kriminalinį siužetą ir psichologizmą, todėl nenustebau perskaitęs greitai Lietuvos ekranuose pasirodysiančio trilerio "Proskyna" titruose, kad jis skirtas Alano J. Pakulos atminimui. Tačiau "Proskyną" sukūrusiam olandui Pieteriui Janui Brugge’i nepavyko imituoti Pakulos stiliaus. Stilius – šis tas daugiau nei tik meninių priemonių rinkinys, būdingas vienam ar kitam kūrėjui. Kad imituoti didžiųjų kino meistrų stilių yra itin sunkus uždavinys, galite įsitikinti ir pasižiūrėję talentingo amerikiečių režisieriaus Guso Van Santo 1998-aisiais sukurtą Alfredo Hitchckoko šedevro "Psichopatas" (TV3, 5 d. 0.30) perdirbinį. Van Santas – tikras sinefilas, neseniai dar kartą tuo įsitikinau perskaitęs nepaprastai tikslų jo straipsnį apie vengrą Belą Tarrą – vieną unikaliausių ir mįslingiausių šių laikų režisierių. Juk kino kūrėjai (ypač lietuviai) ne itin mėgsta žiūrėti svetimus filmus. Tačiau sinefilijos diagnozė buvo aiški ir pasižiūrėjus Van Santo "Psichopatą", nes režisierius sukūrė ne naują garsaus filmo versiją, o tiesiog perkėlė jį, scena po scenos, į šių dienų Ameriką, nežymiai nukrypdamas nuo siužeto ir pridėdamas spalvų (1960 m. kurtas suspense meistro filmas – nespalvotas). Man iki šiol mįslė, kam pernykščiam "Auksinės palmės šakelės" laureatui prireikė taip kruopščiai kopijuoti meistrą. Kas tai? Pagarbos duoklė šedevrui ir jo autoriui? Viename interviu Van Santas aiškino, kad jo užduotis buvo "populiarinti klasikinį filmą taip, kaip iki tol niekas nebuvo daręs, nes žmonės jau nebesugeba žiūrėti nebylių ir nespalvotų filmų". Tačiau jei eilinį žiūrovą laikysime vidutinio išsivystymo lygio vartotoju (taip, beje, elgiasi visos Lietuvos televizijos, net vadinamoji nacionalinė), vargu ar pasižiūrėjęs Van Santo filmą jis pasiges Hitchckoko versijos.

Į tokį žiūrovą labiau prabils Johno Turteltaubo 2000 m. filmas "Vaikis" (TV3, 4 d. 20.30) – istorija apie tai, kaip šaltas ir ciniškas viešųjų ryšių specialistas Rasas (Bruce Willis) susitinka su jį erzinančiu vaiku – pačiu savimi vaikystėje. Ciniškos brandos ir beformio nebrandaus jautrumo palyginimas filme skamba kaip kvietimas atverti savyje tai, kas buvo pamiršta, siekiant tapti "kažkuo". Filmo kūrėjai teigia, kad geriausias yra "aukso vidurys", bet suprasdami, kad tai skamba naiviai ir didaktiškai, pagardina "Vaikį" komedijos elementais.

Tačiau tikrai beprotišką kelionę atminties ir laiko labirintais siūlo 2000-ųjų atradimu tapęs jauno režisieriaus Christopherio Nolano filmas "Memento" (LTV, 5 d. 22 val.). Jo herojus (Guy Pearce) patyrė traumą ir dabar gali prisiminti tik tai, kas įvyko visai neseniai. Jis pasiryžta atkurti savo istoriją, daro tai pasitelkdamas tiesiog nežmogiškas pastangas. Akimirka, kai jis suvokia tiesą, tikrai yra pribloškianti. Bent jau man šis Nolano filmas įrodė, kad tai, ką pradėjo Hitchckokas, yra nemaru ir mes (t.y. sinefilai) nugalėsime.

Jūsų – Jonas Ūbis