Ar papuoš Vytauto Mačernio festivalis žemaičių kraštą?

2003 ir 2004 metai. XXI a. neša mus laiko srove pirmyn, įsuka į kasdienybės verpetus, vis mažiau lieka laiko atsigręžti, susimąstyti ir paklausti savęs: ar ne per daug nutolom nuo savo pirmtakų, ar kosmopolitinės kultūros naujovės ir mados neužgožė sąlyčio su kūrybos liepsna degusiais ir be laiko užgesusiais uždarų dvasios pasaulių kūrėjais? Ar įeinam pro atviras duris į kūrybos šventovę numalšinti sielos troškulio, ar tik atlikti savo priedermę, idant nepasirodytume esą visiški netikėliai?

Gal dar neskamba varpai, skelbdami pavojų, bet ar nerimo ir nenusakomo praradimo būsena neapima šiandien kiekvieno, ieškančio tikrų vertybių? Ar sielos virpesys leidžia ramiai užmigti kasdien jaučiant besiplečiantį svetimybių lauką? Ar kolektyvinių aistrų pagauti neužmirštame, kad tai, kuo kasdien mintame, skatiko verta.

Diskutuoti apie vertybes darosi labai sunku. Dvasios vertybių sferą jau seniai uzurpavo pakankamai išbaigtos ir sumaniai suformuotos komercinės klišės, kurios savo patikimą atramos tašką visada ras žaisdamos masiniais instinktais ar prikišdamos mūsų dar nesubrendusiai visuomenei provincialumo žymę.

Tačiau grįžkime į 2003-iuosius. 82-osios poeto Vytauto Mačernio gimimo metinės. Vasara. Sedos miestelis. Čia jau dešimt metų gyvuoja tradicija birželio 5-ąją – V. Mačernio gimimo dieną – rinktis iš visų apylinkių ir lankyti Šarnelės kaime vietas, primenančias trumpą, bet žėrintį poeto kūrybinį kelią. Einama poeto numintais takais, pasitelkus nuostabiai paprastą ir originalią žemaičių išmonę paženklintais septyniais akmenimis – vizijomis. Septynios Vytauto Mačernio vizijos – septyni pamąstymai ties kiekvienu akmeniu. Akcija niekur nereklamuojama. Ėjimas į poeto pasaulį – tarsi dalijimasis kitados draudžiamais, tačiau mylinčios ir rūpestingos rankos perrašytais raštais.

Antra svarbi diena – spalio 7-oji. Tądien pasiklydusio tanko šūvis nutraukė vos tik gyvenimo kelin įžengusios nuostabaus intelekto ir erudicijos, realybės padiktuotų sąlygų nepripažįstančios asmenybės gyvenimo siūlą. Ir šią dieną lankoma Šarnelė, sustojama pamąstyti ties kiekviena vizija. 2004-ųjų spalio 7 d. bus minimos šešiasdešimtosios V. Mačernio žūties metinės.

Štai mūsų neoficialaus kultūros gyvenimo dalelė "Akvariumo", "Baro" ar "Eurovizijos" šešėlyje.

Idėjos gimsta lengvai, tačiau toli gražu ne visada lengvai pasiekia savo tikslą. Ar galima teigti, kad Vytautas Mačernis šių dienų Lietuvoje tapo visuotinai pripažintu ir skaitomu poetu? Draudimo šešėlis kelia įtarimą sovietiniam mentalitetui. O ir aukštesnis intelektas labai jau dažnai suvokiamas "liaudiškai" – kaip išsišokėlio grimasos. Besąlygiškai priimama tik tai, kas "priimtina". Suvokti esmę nepageidautina jau vien dėl to, kad tai sukelia diskomfortą "elitiniam stiliui".

Turime puikią dainininkę, artistišką, gal kiek ekscentrišką Juditą Leitaitę. Visur dalyvaujančią ir spėjančią. Mokančią puikiai bendrauti su publika. Kartkartėmis žurnaluose pasirodo straipsniai, provokuojantys išgauti pikantiškas gyvenimo detales. O čia slypi paradoksas: žinodami "viską", mes nežinome nieko. Ar pasidomėjo kas nors, kodėl, turėdama neeilinius vokalinius ir sceninius duomenis, ji taip retai atlieka J. Brahmso ar G. Mahlerio kūrinius, kuriuos be galo myli? Ogi todėl, kad, jos žodžiais tariant, Lietuvoje jų niekam nereikia. Kas tai – cinizmas ar gilus mūsų vertybių skalės pažinimas?

Užklydusi į minėtą Žemaitijos kampelį ir susipažinusi su unikaliu reiškiniu, ji ėmėsi donkichotiškos misijos – organizuoti Vytauto Mačernio festivalį. Ar verta kalbėti apie detales? Pirmasis festivalis įvyko pernai birželio 5–8 dienomis. Antrasis turi įvykti šiemet birželio 5 – spalio 7 dienomis. Pakviesti dalyvauti žymūs Lietuvos aktoriai, solistai ir orkestrai. Laukiama Doloresos Kazragytės ir Perlio Vaisietos, Aldonos Daučiūnienės ir Vytauto Rumšo, Ramūno Abukevičiaus ir Editos Kauzaitės. Žemaičių Kalvarijoje vargonininkas Bernardas Vasiliauskas žada muzikuoti kartu su smuikininkėmis Monika ir Vilija Vasiliauskaitėmis. Atidarymo koncerte Sedoje koncertuos Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas prof. Donato Katkaus, dainuos J. Leitaitė. Vidurvasarį į Sedą turėtų atvykti Justino Jonušo vadovaujamas Lietuvos kariuomenės garbės sargybos orkestras ir operos solistas Audrius Rubežius, Telšių katedroje numatytas Romo Gražinio vadovaujamo choro "Aidija" koncertas. Vilniaus M.K. Čiurlionio menų ir Sedos V. Mačernio vidurinės mokyklų moksleiviai ketina surengti bendrą koncertą kartu su pianiste Sigute Gražiniene. Renavo dvaro terasoje rugsėjo 5 d. turėtų įvykti gitaros virtuozo Sergejaus Krinicino koncertas, o festivalį baigti planuojama pianisto Andriaus Vasiliausko rečitaliu. Didžiulį parengiamąjį darbą atlieka Sedos vidurinės mokyklos direktorė Genovaitė Gricienė. Belieka sulaukti paramos.

Kuklus inteligentų sambūris Žemaitijoje įgavo deramą mastą. Vytauto Mačernio vardas skamba Lietuvoje skelbdamas, kad Nepriklausomybė – ne tuščias žodžis. Poezijos ir muzikos jungtis turėtų papuošti žemaičių kraštą. Bet kodėl širdyje tvyro nerimas, netikrumas, nepasitikėjimas? Kodėl savęs klausi, ar ne tam pačiam inteligentų būreliui to ir tereikia? O gal menininko intuicija utriruoja akį badančias neigiamybes? Atsakymo nerasime. O ir veltis į beprasmes diskusijas nesinori. Gyvename ten, kur gyvename, darome tai, ką darome.

Juozas Meliešius