Daiktiškasis laikinumas

Algimantas Kuras. "Sulūžusios lovos gamtoje". 2004 m.

Algimanto Kuro tapyba, atkeliavusi iš "tarybinės tikrovės epochos", šiandien stebina savo prasmių įvairove. Anot dailėtyrininkės Aldonos Dapkutės, "Kuro tapyboje susilieja paradoksai, paslaptys, neišsakymai, užuominos ir užslopinimai. Netikėtas nušvitimas banalybėje ir ironija "didelių ir reikšmingų dalykų" atžvilgiu. Kuro nutapytame vaizdinyje atrandi archetipinių pasaulio sandaros prieštarų: dangus – žemė, horizontalu – vertikalu, toli – arti, plokščia – gilu, kaita – pastovumas, laikinumas – nekintamumas, sustingimas – judėjimas, gyvenimas – išnykimas, laikas – erdvė. (…) A. Kuro paveikslus pavadinčiau savotiškais situacijų testais, nusakančiais ne tiek tam tikram laikotarpiui būdingą "kasdienybės pilkumą" ar "aktyvų kritišką realizmą" (Kuro posakis, 1970), kiek tam tikrą būties esmės suvokimo – egzistencinio nerimo – raiškos būdą. Vyriškas santūrumas ir stoicizmas būties akivaizdybės ir nežinomos esaties artume". (Naujoji Romuva, 2003 m., Nr. 4)

Reikšminga ir Alfonso Andriuškevičiaus pastaba: "Stovėdamas ant tradicinių pamatų, A. Kuras gerokai pakreipė lietuvių tapybą modernumo link. Kaip? Ogi taip susimplifikuodamas šiuodu svarbiausiu savo peizažų sandu (pavyzdžiui, "Laukai I"), kad iš dažno paveikslo liko tik modernistinė pasaulio "schema": šviesesnė bei tamsesnė juosta ir dar šis tas tarp jų. (…) Žiūrėdami į A. Kuro peizažus, patiriame gilios ramybės ir gerokai paviršutiniškesnio už ją nerimo jausmus. Pirmąjį žadina dangus ir žemė: jie yra, jie savo vietoje, jie nepajudinami. Tuo požiūriu apibūdindamas savo tapybą dailininkas dar 1997 m. rašė: "Ieškojau pastoviausių dalykų. Dangus, žemė man atrodė pastoviausi, turintys daugiausiai jėgos…" (A. Andriuškevičius. "Peizažų opozicijos". Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilnius, 1997).

Algimantas Kuras mėgsta rašyti dienoraštį. Kaip jis pats sako, "šitie minties sušlamėjimai – tikrai praktiškai nereikalingi. Tai yra pastebėjimų eskizai. Esame dar gyvi, o per mūsų gyvumą gyvas ir pasaulis." Dailininko dirbtuvė – senamiestyje, įrengta palėpėje. Jis stebisi, kiek čia nugyventa gyvenimų… Visas namas – nuolatos skylantis, taisomas, turi ne tik užsilikusių kvapų, bet ir mįslingų garsų, anot Kuro, – dvasių pasireiškimų. Šiame erdvės plote šmėžuoja kadaise buvusiųjų ir ne iki galo išnykusiųjų kontūrai.

Iš dailininko dienoraščio: "Visą gyvenimą vilkau į savo urvelį daiktus, iliustracijas, idiotiškų situacijų eskizus, knygas, kur tik viena nuotrauka man reikšminga (ir tai – kaip kičas). Kai gyvenimas toks trumpas, kur dėti šias vertybes? Juk kiti nesupras. Kitiems nereikia. Tačiau nereikia nusiminti – mes mirdami pasiliekame dar jėgos…" (1998 01 30)

Algimantui Kurui patinka šiukšlynai, sutrūniję daiktai, sulūžę traktoriai, visas tas daiktiškasis laikinumas… Kiekviena nauja mašina kada nors surūdys arba atsitrenks į stulpą ir gali tapti jo paveikslo objektu. Nauji daiktai dailininkui neįdomūs. Kur kas įdomesnė sugadinta, sulaužyta, niekam nereikalinga jų forma.

Toks gražus žodis – "dailė"… Ar tai neįpareigoja tapytojo visada tapyti tik tai, kas dailu, gražu?

"Dailė", "dailininkas" visai neatitinka šiuolaikinės prasmės. Tai senas požiūris – vaizduoti grožį. Nėra nei grožio, nei bjaurasties. Menui viskas tinka: ir kičas, gyvenimo drama, linksma laimė, ir visi kiti paklydimai… Atseit, dailininkas turi piešti dailiai… O kaip tada filosofas? Taip pat turi dailiai mąstyti? Štai, pažiūrėk pro langą. Matai juodą išpuvusį alyvų krūmą? Ir tai yra gražu. Ateis pavasaris, alyvos sužaliuos ir pražydės. Tai bus kitas grožis. Gražūs yra miegantys medžiai be lapų…

Algimantas Kuras yra tos nuomonės, kad menas be suvokėjo neturi vertės. Tik suvokėjai susitarę nulemia, ar menas banalus, ar brangus… Jeigu žmonės sutaria, kad vitrinoje sukrauti batai yra meno kūrinys, tai ir bus meno kūrinys. Jis prisimena kartą kolegai per jo personalinės parodos atidarymą pasakytą komplimentą: "Tu tikras idiotas"… Šis susijaudinęs padėkojo: "Ačiū, kad mane supratai".

Ar menininkui kūryba yra amžinos kančios?

Menas yra darymas to, kas tau be galo malonu. Kankinuosi, kai negaliu dirbti iš visų jėgų. Tada būnu liūdnas ir piktas. Tačiau kai pavyksta įjungti visus variklius, tai nebesvarbu, sekasi tau tapyti ar ne. O nesėkmės neišvengiamos. Kai kurių paveikslų negaliu pabaigti kelerius metus. Tada sunaikinu, užtapydamas ant viršaus kitą kompoziciją. Jei gyvenčiau negyvenamoj saloj, tai vis tiek tapyčiau. Statyčiau absurdiškas skulptūras, šaudyčiau iš lanko… sugalvočiau įvairiausių žaidimų. Man menas visų pirma yra užsiėmimas pačiam su savimi, proceso intriga.

S. Šimkaus nuotr.

Ar tau priimtinas užsakomasis teminis paveikslas?

Dailė jau nuo seno buvo užsakomoji. Rembrandtas, Rubensas dirbo pagal užsakymus. Bet XIX a. pabaigoje, kai gimė impresionizmas, viskas pasikeitė. Dailininkai ėmė vaduotis iš priklausomybės. Van Goghas iš savo kūrybos nepragyveno. Jis savo paveikslų negalėjo niekam parduoti. Niekas nenujautė ir jų tikrosios vertės. Tarybiniais laikais esu tapęs keletą paveikslų pagal užsakymą. Tačiau jausmas nekoks – lyg kas žiūrėtų per petį.

Viskas mūsų visuomenėje parduodama…

Aš geriau kaposiu malkas ar dirbsiu samdiniu kitus darbus, bet netapysiu paveikslo tam, kad jį parduočiau. Mano nuostata tokia: tapau sau. Tapau, kad tų paveikslų nereikėtų parduoti. Kai tapai ne pardavimui, jautiesi laisvas. Studentams aiškinu: nutapykit paveikslą, kurį galėtumėte ilgai pakęsti pasikabinę savo kambaryje ant sienos.

Iš dailininko dienoraščio: "Ant sienos mano paveikslai. Imu galvoti, kas man patarė? Ne vien dailės istorija. Kas man šovė į galvą? Netyčia praskridusi mintis (kaip musė?). Nuklydimas nuo vieškelio? Ir žinoma, vaikščiojimas savo individualiais takeliais. Kartais labai pramintais, kartais užmirštais. Bet nors ir daug kartų eini tuo, vadinkim, molėtu keliuku, retai pataikai visai tiksliai į savo pėdos pėdsaką. Tai tokia mūsų gyvenimo įvairovė. Jos amplitudė gali būti labai kontrastingai plati, gali būti siaura ir gili (upės susiaurėjimas visada sraunus)." (2002 01 23)

Kas yra mūsų šiuolaikinės dailės nacionalumas? Ar ta savijauta įgimta, paveldėta?

Ji yra kiekvieno mūsų viduje. Prieš karą lietuvių dailininkai važiavo į Paryžių mokytis prancūziško meno. Bet viskas organiškai išsirutuliojo į lietuviškąją dailės mokyklą… Ir tas spalvų derinimas, harmonija arba disonansų ieškojimas… Esu lietuvis ir nesąmoningai noriu vaizduoti lietuvių buitį, aplinką, kultūrą. Dabar mūsų dailėje daug "postmoderno". Vis labiau niveliuojamės, kosmopolitėjame. Niekam neįdomu nacionalumas. Postmodernizme vyrauja virtualumas, simuliacija. Dabartiniai menininkai dažnai naudoja naratyvą – nupiešia kreivą liniją ir žodžiais aiškina, kodėl ta linija kreiva.

Kuras visada pasiilgęs tikros tapybos, kuri kartais, atrodo, žūsta. Jis tai sako be pykčio. Kai buvo jaunas, maištavo prieš visas meno dogmas. Save visada priskyręs modernistų kartai, dabar dėsto Dailės akademijos Tapybos katedros studentams, anot jo paties, tapybos gramatiką. Pats būdamas laisvas, nori, kad ir jo mokiniai išmoktų laisvai pasirinkti.

Ar tokie terminai kaip "socartas", "socrealizmas" dar kelia tau kokių nors emocijų?

Sykį sėdėjome ŠMC kavinėje. Tapytojas Algis Griškevičius pajuokavo: "Vietoj postmodernizmo reikėtų sakyti "postsocrealizmas"… Vienas kolega taip įsižeidė, kad atsistojo, paliko mus ir nuėjo prie kito staliuko. O man visokie žaismingi juokai patinka. "Tarybinė dešra", "Seimo kiaušiniai" ar "Prezidento degtinė" – vienodai puikūs dalykai. "Socartas" XX a. 8–9-uoju dešimtmečiais parodijavo socrealizmą ir tarybinį totalitarizmą. Kadaise ir aš bandžiau kažką panašaus. Vėliau Vladimiras Tarasovas supažindino mane su pagrindiniais šios krypties kūrėjais Ilja Kabakovu ir Eriku Bulatovu. O ir paties socrealizmo krantai darėsi vis labiau "guminiai", Baltijos respublikose jų iš viso beveik neliko.

Tačiau dailininkas gerai prisimena tuos, kaip pats sako, partinės drausmės, ideologinio, teminio oficialumo laikus. Iš dailininkų buvo reikalaujama orientuotis į "partinių standartų klišes". Galėjai eiti pavėjui arba prieš vėją. Dabar visur – skersvėjai. Todėl jaunimas išsidirbinėja, kad tik atkreiptų į save dėmesį.

Kas tau iš gyvenimo prisiminimų liko svarbiausia?

Vaikystė. Jos įspūdžiai.

Algimantas Kuras. Situacija "Uodas". 2001 m.

Iš dailininko dienoraščio: "Mano visas gyvenimas – tai nebaigta istorija, kaip ir visų, buvusių prieš mus. Jau daug metų praėjo nuo mūsų prosenelių mirties. Genuose, o kartais istorijoje, sužinome juos buvus. Kartais pagal hidronimus (upių, ežerų vardus), kartais sapnuodami."

Kur esi gimęs?

Šakiuose, zanavykų sostinėje.

Iš tėvo ar iš motinos paveldėjai savo charakterį, polinkius?

Nežinau. Motina labai gražiai dainuodavo, siuvinėdavo. O tėvas buvo visame Šakių rajone žinomas krosnininkas. Kol jo mūrytų krosnių dūmai išeidavo per kaminą, jie trobai atiduodavo papildomą šilumą. Į krosnį jis įmūrydavo geležinį vamzdį, kurį karšti dūmai greitai įkaitindavo. Tokia krosnių meistrystė atėjusi iš Prūsijos.

Ar žinai savo pavardės kilmę?

Kurai – naujakuriai, įsikūrėliai… Kurai gali ir ugnį užkurti. Kartais gali ir meną kurti…

Ar jautiesi šiame gyvenime "įsikūręs"?

Kiekvienas paukštis susisuka sau lizdą; o kiekvienas žmogus privalo įsikurti. Aš jaučiuosi įsikūręs.

Esi daugiavaikis našlys. Ar vaikai tavęs neauklėja, nemoko gyventi? O gal tu juos mokai, kaip apsisaugoti nuo gyvenimo šunybių?

Vaikai stengiasi pataisyti mano klaidas. Kartais ir paauklėja. Bet šiaip mes vieni kitais pasitikime. Nemeluojame. Nevagiame. Stengiamės pasidalyti viskuo, ką turime ir kiek turime… Nesąmonių į vaikų galvas nekalu. Kartais mėginu, bet jie nesileidžia. Nuo šunybių jie patys apsigins. Jaučiu, kad jie sugebės gyvenime atskirti pelus nuo grūdų.

Ar dabar turi daugiau laiko?

Laiko visai neturiu. Žinoma, senstame. Bet ne tai svarbiausia.

Senatvė – našta?

Tik jaunimas geria gyvenimo vandenį lyg beskonį. O aš privalau įvertinti kiekvieno gurkšnio skonį. Gyvenimas kaip apsakymas. Norime gyventi ilgai. O apsakymo vertė nepriklauso nuo to, ilgas jis ar trumpas. Neretai trumpas būna geresnis. Vienas visą gyvenimą srėbė buizą ir jam buvo gerai. Kitas paragavo šaukštelį lakštingalų liežuvėlių sriubos – kaip gerai. Nesupranta, kad tai velniškai blogai, nes prarado paprastumo skonį.

Iš dailininko dienoraščio: "Štai, pjaustau silkę. Per trumpai gyvenome, kad suprastume, kas yra gyvenimas. Bet kai per ilgai gyvename, tai visai imame nesuprasti, kam reikalingas tas gyvenimas. Taip kalba labai seni žmonės." (2002 01 04)

Kuo remiasi Kuro gyvenimo įžvalgos? Kokius filosofus jis cituoja?

Kiekvienas baudžia save pačiu savimi (Schopenhaueris). Man patinka Martinas Buberis, kuris pasaulį vertino pagal požiūrį "aš" ir "ne aš". Kažkada domėjausi joga. Meditavimas, atsiribojimas nuo gyvenimo rūpesčių – sveikas dalykas. Laikinai užsimiršti galima pasigėrus… Dzenbudizmas. Tikslą pasiekti nėra prasmės. Nuotykiai kelyje yra didžiausios vertybės. Kadaise sugalvojau formulę: "Nenusimink – gerai nebus". Net ir dabar ja naudojuosi.

Prisipažink atvirai, ar nuoširdi tavo pagarsėjusio laiško frazė: "Oficialumas mane trikdo. Juk kai tapau, būnu nematomas. (…) Taigi, atleiskite, šiandien noriu būti nematomas"?

(A. Kuras neatėjo į iškilmingą Nacionalinių premijų įteikimo ceremoniją atsiimti jam skirtos garbingos premijos. Tada ir buvo pagarsintas jo viešas laiškas premijų komitetui.)

Oficialumas mane tikrai, sakau nemeluodamas, dirgina. Reikia vilkėti kostiumą, mokėti kažkaip mandagiai nusilenkti… Mane tai kontūzija. Jaučiuosi sutrikęs. Kaklaraiščio ar varlytės apskritai nekenčiu. Tokių drabužių savo spintoje neturėjau ir neturiu. Ir laiške parašiau: "…turiu pranešti, kad fiziškai neatvyksiu dėl fizinių priežasčių".

Ar esi veikiamas politikos?

Esu politinis indiferentas. Man politika – visada nenuspėjamas spektaklis.

Iš dailininko dienoraščio: "Mintis yra kartais žavi kaip žaibu pralekianti kregždutė. Arba kaip kandis… Vidurnaktis. Žiūriu pro langą. Tamsu… Tyla. Matau, eina žmogus. Aš jį matau. Jis manęs – ne. Tas vaizdas yra man įspūdingas. Stebiu, lyg fotografuoju. O iš tikrųjų stenografuoju… Mano prigimtis – stebėtojas. Dailininkas yra stebėtojas. Aš esu gyvenimo stebėtojas. Esu nematomas." (2004 m. vasaris)

Kalbėjosi Juozas Pocius