Šiaurės maršrutai: Kopenhaga

Henry Moore’o skulptūra Louisianos modernaus meno muziejuje

Iš drakono nasrų
plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja bronzinis nagas.
Aštriabriaunė srovė čaižo erdvę tarytum botagas
ir pavirsta garu
virš fontano taurės.
Atminty ne iš karto užsiveria
spragos,
ir pažįstami debesys ritas virš
Kopenhagos,
iš kairės,

kai žvelgi į pietus.
Tomas Venclova

Kopenhaga man visada buvo poetinis, o ne geografinis terminas. Tomo Venclovos eilėraštis "Ruduo Kopenhagoje" – turbūt vienas iš gražiausių (ir įdomiausių – nes ką šiandien reiškia grožis?) eilėraščių XX a. lietuvių poezijoje. Be to, Kopenhagoje jau kelinti metai gyvena Neringa Abrutytė – ar to maža, kad vaizduotė apgaubtų šį šiaurietišką miestą ypatinga poetine aura? O dar garsioji Danijos trijulė – Andersenas, Kierkegaardas ir Undinėlė... Važiavau aplankyti Danijos muziejų ir galerijų (ypač "Krebsen", kur eksponuojama lietuvių menininkų – "Sleipnir" stipendininkų – paroda), bet neišvengiamai ieškojau ir kitų ženklų, atminty rūšiuodama gatvių ir kavinių pavadinimus: "Ziraf", "Masken", Brydes alle...

Kopenhaga pasirodė ne tokia šiaurietiška kaip Helsinkis ir Stokholmas (taip ir yra – užtenka pažvelgti į žemėlapį arba tūkstančius dviračių gatvėse). Net ir menas labiau "laukinis" nei "kambarinis". Muziejus irgi turi būti apvažiuojamas dviračiu ar bent jau tinkamas savaitgalio iškylai su šeima ir draugais. Būtent tokia ir yra Louisiana, apsupta vieno iš gražiausių pasaulyje skulptūrų parko. Modernus muziejaus pastatas ant jūros pakrantės su ant horizonto besiilsinčia Henry Moore‘o skulptūra ir kitais modernizmo klasikų šedevrais. Pasijunti patekęs – ne, ne į Anderseno pasaką – veikiau į dailės istorijos albumą su kokybiškomis iliustracijomis ir konservatyvoku dizainu.

Louisianos modernaus meno muziejus nebando būti šiuolaikišku Baltijos regiono naujojo meno švyturiu kaip Kiasma ir nemasina visų norinčiųjų pamatyti geriausius modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinius kaip "Moderna Museet". Rimtos ir gerai parengtos garsių menininkų parodos čia vyksta ilgai – kad net labiausiai darbuose pakendę žmonės pagaliau susiruoštų sėsti į traukinį ir pavažiuoti pusvalandį Elsinoro (kur stovi Hamleto pilis) link. Nuo balandžio iki rugsėjo Louisianoje vyksta žymaus danų architekto Jørno Utzono (g. 1918) paroda. Jei ir nesate įsidėmėję šio vardo, tikrai žinote Utzono sukurtus Sidnėjaus operos rūmus, primenančius burlaivį.

Architektų galia valdyti kolektyvinę vaizduotę pasireiškia ne tik įspūdingomis formomis, bet ir tiesioginiu fiziniu poveikiu. Utzono darbų ekspozicija suteikia galimybę pažvelgti į architekto darbus ir iš išorės, ir iš vidaus. Čia eksponuojami pastatų brėžiniai, maketai, fotografijos, rodomi filmai ir animuotos trijų dimensijų projekcijos. Buvau Sidnėjaus operos viduje ir stebėjau ją iš paukščio skrydžio. Bet įdomiausi – ne virtualūs efektai ir didingi rakursai, bet architekto minties eiga. Matome daugybę piešinių, kur vaizduojamas skrendančio paukščio sparnas – panašu, kad operos pastato konstrukciją įkvėpė visai ne burinis laivas.

Utzono kūryba pristatyta tikrai išsamiai – nuo garsiausių darbų (be Sidnėjaus operos – Kuveito nacionalinė asamblėja, bažnyčia Bagsværde, namų kompleksai įvairiose šalyse) iki nerealizuotų projektų ir baldų dizaino. Ši paroda itin tinka Louisianai, kur gamta ir menas, vidinės ir išorinės erdvės organiškai jungiasi į visumą. Ekspozicijų sales jungia stikliniai koridoriai, einantys per skulptūrų parką. Bet kada gali išeiti į lauką, pasivaikščioti, išgerti kavos ir vėl sugrįžti. Peizažas – neatskiriama muziejaus dalis, suteikianti čia eksponuojamiems darbams tobulą akustiką. Ankstyvųjų modernistų skulptūros eksponuojamos arčiau muziejaus, o XX a. pabaigos menininkų instaliaciniai kūriniai įsikūrė specialiai parinktose vietose pamiškėje ir jūros pakrantėje. Įspūdingai atrodo trys Richardo Serra surūdijusio plieno plokštumos – jūros artumas konkretizuoja abstraktų menininko mąstymą ir paverčia metaforomis. Čia atsidūręs bet koks kūrinys taps panašus į sudužusio laivo liekaną – socialinės kritikos kupini darbai čia praranda savo geluonį ir netikėtai įgauna romantiškumo bruožų. Tačiau šiaurietiška romantika – rūsti kaip ta Elsinoro pilis. Kiekvienas, atsidūręs jūros puolamoj tvirtovėj, gali tapti Hamletu. Turbūt geresnio egzistencinio fono Giacometti skulptūroms už Louisianą ir nerastum – jo ilgakojai "liepsnojantys" žmonės turi atskirą muziejaus salę ir atrodo daug tikresni už daugelį juos apžiūrinėjančių lankytojų.

Grįždama iš Louisianos į Kopenhagą pagalvojau, kad ši erdvė palanki ne tik poezijai ir egzistencinėms dramoms. Geriausia čia tyrinėti pačią erdvę – "erdvės poetiką", kaip pasakytų Bachelard’as. Tačiau tai – tik saldi apgaulė, nes aplinkinė erdvė jau seniai sukultūrinta, nufilmuota, nupiešta ir užrašyta. Nenuostabu, kad būtent danai sugalvojo kino "Dogmą" – bandydami nubraukti iliuzijos rūką nuo šiaurietiškos pakrantės. Gaivus "pirmasis žvilgsnis" iš tiesų seka nematomą kultūros žemėlapį, dėliodamas paukščiukus ant atpažintų objektų. Jau žinau, kad "barokinę architektūrą pavaduoja ertmė", o keliaudamas "įviju bokštu" aukštyn – "tarsi užputi žvakę" (Tomas Venclova). Tas įvijas bažnyčios bokštas ir yra Kopenhagos šerdis – ne todėl, kad aukštai iškilęs, o kad vidus ir išorė čia tarsi susikeitė vietomis.

"Krebsen" galerija pačiame senamiesčio centre – irgi savaip nereali, primenanti didelį medinį miestietišką namą. Dviejuose galerijos aukštuose eksponuojami lietuvių dailininkų darbai ir atrodo kaip namie. Iš daugybės atsivežtų grafikos, tapybos ir tekstilės darbų Vilmantas Marcinkevičius ir Neringa Žukauskaitė turėjo atrinkti tik po kelis, mažesnius, – nes kitaip būtų sugriuvusi ekspozicija (gal net galerija – jei vidaus erdvės Danijoje taip lengvai pereina į išorę?). Eglė ir Ieva Babilaitės, Egmontas Bžeskas, Eimantas Ludavičius, V. Marcinkevičius, Karina Matiukienė, Vytautas Tomaševičius ir N. Žukauskaitė sudaro savotišką "nieko bendra neturinčiųjų bendriją" (Alphonso Lingis), kurios nariai, gavę "Sleipnir" stipendiją, viešėjo Šiaurės šalyse ir čia realizavo savo kūrybinius sumanymus.

Čia nerasime šiaurietiškų peizažo ar buities atspindžių, – tik kiek santūresnę kūrinių atmosferą. Kažin ar galime tai pavadinti "šiaurietiška dvasia", nors lietuviai vis dažniau įsivaizduoja esantys Šiaurės, o ne Rytų Europos dalis (Šiaurės Atėnai?). Tačiau geografinių paralelių ir vietos dvasios paieškų nereiktų painioti su turistiniais "tyrimais", kai savaitę pabuvęs svečioje šalyje menininkas pateikia atsitiktinę medžiagą kaip autentišką žvilgsnį "iš šalies".

Vilmantas Marcinkevičius – vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Jis ne tik aistringai smaginasi spalvomis ir potėpiais – jo tapybos ritualas iš tiesų vyksta tarp dangaus ir pragaro. Atrodo, kad Marcinkevičius ne tapo, o užpuola drobę ir čia pat tveria mitologines figūras. Jos kandžiojasi ir mylisi, kenčia ir džiūgauja – ir visos egzistencinės dramos išreiškiamos per kūną. Galingi kūnai pritvinkę pirmykščio gaivalo ir aistros, o jų smegenys džiūsta kažkur už tapybos ribų. Vis dėlto "Šiaurės Madona" atrodo tarsi apšviesta šaltos mėnesienos – ir šventumas čia tam tikra prasme tampa "nekūniškumu".

Vytauto Tomaševičiaus tapyba taip pat nurodo mitologinį – ciklišką ir pasikartojantį – laiką. Nors jo paveiksluose gausu istorinių citatų (neretai iš senovės Egipto), tačiau tai nėra bandymas archeologiškai rekonstruoti "prarastą laiką". Tapyba čia yra mąstymas vaizdais, todėl taip svarbu pasitelkti skirtingus rašmenis ir plastinius kodus. Scenografo patirtį išduoda kelios viena nuo kitos atskirtos erdvės ir dideli it kaukės veidai.

Neringa Žukauskaitė kuria tokią grafiką, kurią norėtųsi apibūdinti kaip "vaizdo ekologiją". Jos medžio raižiniai kartais primena pačios gamtos "grafiką" iš medžio rievių ir nusilupusios rievės. Tačiau paveiksluose klajojantys pasakiški laibakojai gyvūnai ar keistos būtybės ("Mūzos") atskleidžia, kad šis gamtos pasaulis yra ne natūros studijų, o menininkės fantazijos vaisius. Neringai artima Rytų estetika – čia svarbus ne tik linijos išraiškingumas ir figūros siluetas, bet ir tuščias lapo plotas. Jos grafikoje susijungia džiovintų žiedlapių trapumas ir sniego minkštumas.

Karina Matiukienė – viena iš tų jaunų menininkių, kurių energinga veikla paskatino lietuviškosios tekstilės atgimimą. Veltinio technika leidžia suvaldyti dideles architektūrines erdves – kurti ne paprastus "dekoratyvinius akcentus", o tekstilines instaliacijas, konceptualius objektus, tiesiog "situacijas". Matiukienė viena iš pirmųjų išnešė savo ryškiaspalvius, mitologinių ženklų ir simbolių kupinus veltinius į miesto gatves. Vienoje iš pagrindinių Vilniaus senamiesčio gatvių ant istorinio pastato sienos kabėjo dideli menininkės darbai – taip interjero menas tapo eksterjero menu, privatumą ir jaukumą simbolizuojantis kilimas – viešu kreipimusi.

Panašiai į miesto erdvę mėgsta įsiterpti ir juvelyras Eimantas Ludavičius – visi, einantys Pilies gatve Vilniuje, pastebi iš arbatinės sienos išaugusius išradingai dekoruotus arbatinukus. Ludavičius ne tik perkelia buitinius objektus į netradicinę aplinką, bet ir ironizuoja vartotojišką logiką. Kita vertus, jis nepamiršta "būti gražus". Jo nerūdijančio plieno pieva stebina netikėta organinės ir neorganinės medžiagos derme. Plieno lakštas su išpjautais augalų siluetais atrodo kaip monumentalus herbariumas, kuriame džiovintos žolės įgauna amžinybės spindesį.

Egmontas Bžeskas taip pat tyrinėja kultūros ir natūros priešpriešas. Tiksliau – bando sukultūrinti pirmykščius gaivalus. Stilizuotus olų piešinius primenantys archajiški žmonių siluetai padengti silikonu, kuris ne tik konservuoja, bet ir nurodo į šiuolaikinę "grožio industriją". Archajiškumo ir dirbtinumo dermę sustiprina ryškios spalvos: raudona, geltona, juoda. Bžeskas kuria savotišką kūno dekoravimo paveiksle ritualą – todėl nenuostabu, kad kartais menininkas naudojasi ne tik nupieštais, bet ir gyvais modeliais. Tapyba ant kūno ir kūnu jam yra pirmykštės vaizduotės pratęsimas visuotinio stebėjimo laikais.

Seserys dvynės Eglė ir Ieva Babilaitės dirba įvairiose meno srityse, įdomiai išnaudodamos fotografiją ir madą. Savo darbuose jos drąsiai peržengia specialybės ribas. Net Ievos šrifto kompozicija labiau primena spygliuotą vielą, o ne tekstą. Tačiau brautis pro aštrią raidžių užtvarą įdomu. Eglės mėlynas kilimas-rožė turbūt yra kilęs iš ledo gėlių šeimos – kaip kontrastas krauju trykštančios saulės spinduliams. Įdomu, kad būdamos tokios panašios, jos kartu yra visiškai skirtingos – kaip ir visa čia pristatoma "nieko bendra neturinčiųjų bendrija".

Ar dėl šios parodos, ar dėl sutiktų lietuvių Kopenhaga man pasirodė labai artima – "sklidina juosvo tėviškės prieskonio". Per tris dienas Tomo Venclovos sintaksės sienos ir metaforų vartai prisipildė kasdienybės triukšmo, o poezija – gyvybės. Ir visai ne perkeltine prasme: paskutinę dieną prieš man išvykstant Neringa Abrutytė pagimdė dukrelę Adą – Kopenhagoje pavasaris.