"Kalbėjimas" Japonijoje

Japonijoje kiekvienais metais vyksta prestižinis Toru Takemitsu kompozitorių konkursas. Anonimiškai atsiųstus simfoninius kūrinius atrenka kasmet vis kitas pasaulinio garso kompozitorius. Šiais metais tą darė žymus suomių kūrėjas Magnusas Lindbergas. Marius Baranauskas – vienas jauniausių lietuvių kompozitorių, kurio simfoninio kūrinio "Kalbėjimas" partitūra, sukurta 2002 metais, pateko į finalinį penketuką. Kas taps konkurso nugalėtoju, galutinai spręsis gegužės 30-ąją Tokijo "Opera City" koncertų salėje, kur visus penkis kūrinius atliks Tokijo filharmonijos orkestras, diriguojamas Norichikos Iimori. Prieš Mariui išskrendant į Tokiją kalbėjomės apie šį kompozicijos konkursą ir apie kūrybą apskritai.

Ar tau šis konkursas kuo nors ypatingas?

Žiūrint kaip supranti tą ypatingumą. Tai yra labai prestižinis ir žinomas jaunų kompozitorių (iki 35 metų) simfoninės muzikos konkursas, dalyvių darbus jame vertina pasaulinio garso kompozitorius. Intriguoja ir tai, kad konkursas vyksta tolimojoje Japonijoje. Man asmeniškai ypatingas jis tapo dabar, patekus į finalą.

Kaip nusprendei dalyvauti šiame konkurse?

Man į rankas netikėtai pateko informacija apie šį renginį, per daug negalvodamas ir kažin ko nesitikėdamas nusiunčiau savo kūrinį. Nesu iš tų, kurie rašo kūrinius specialiai konkursams. Tam stinga laiko. Tačiau stengiuosi nepraleisti progos, jei kuris nors mano kūrinių atitinka konkurso reikalavimus. Tai lyg žvejyba – užmeti kabliuką ir lauki. Deja, dažniausiai nekimba. Ir kuo labiau tikiesi ir lauki, tuo mažesnė sėkmės galimybė. Na, bent jau man. Šiuo atveju toks dėsningumas pasitvirtino. Neturėjau jokių lūkesčių, netgi buvau kiek primiršęs apie išsiųstą kūrinį.

Gal tavo sėkmę lėmė tai, kad šiais metais kūrinius vertino būtent M. Lindbergas?

Nežinau, logiškai mąstant, jei "Kalbėjimas" pasirodė patrauklus M. Lindbergui, vadinasi, jis atitiko šio kompozitoriaus požiūrio į kūrybą ir "gero kūrinio" kriterijus. Gal M. Lindbergo dalyvavimas žiuri iš tiesų buvo man palankus, juk kūrinių vertinimas yra labai subjektyvus dalykas: jis priklauso ir nuo kompozitoriaus muzikinio skonio, ir nuo jo asmeninės patirties bei daugelio kitų dalykų. Kita vertus, man pačiam nėra labai svarbus komisijos prielankumas. Prieš siųsdamas kūrinį į T. Takemitsu kompozitorių konkursą smulkiau nesidomėjau, kas jį vertins. Manau, kad patekimas į konkurso finalą visada priklauso nuo dviejų dalykų. Neužtenka vien gero kūrinio, reikalinga ir paprasčiausia sėkmė, nes kiekvienas konkursas yra ir loterija. Įsivaizduokit, jei atsiunčiamos 129 partitūros, o komisijai tenka atsirinkti viso labo penkias. Neabejoju, kad tarp atsiųstųjų buvo daugybė aukšto meninio ir techninio lygio kūrinių; kažkuriuos iš jų vis dėlto teko atmesti.

Lietuvos muzikos ir informacijos centro leidžiamame leidinyje "Lietuvos muzikos link" (balandis–rugsėjis, 2004) muzikologė Veronika Janatjeva nemažai rašo apie tavo kūrinio techniką. Ar tau iš tikrųjų labai svarbi technika? Ar šią techniką naudojai tik "Kalbėjime", ar ji būdinga ir kitiems kūriniams?

Kūrinio technika man svarbi, tačiau ji neturėtų pernelyg rūpėti klausytojui. Pastaruosius kelerius metus aš plėtoju idėją apie literatūrinio teksto akustinį transformavimą į muzikinius garsus, savotišką žodžio "vertimą" į muzikinę kalbą. Tuo ir pagrįsta mano savotiška sistema, tiksliau, pusiau sistema, nes joje nėra sistemai būdingo išbaigtumo ir griežtumo. Bent jau kol kas. Remiantis šia idėja parašyti beveik visi mano pastarųjų dvejų metų kūriniai. Gana laisvai ją interpretuoju ir bandau taikyti labai skirtingo pobūdžio kūriniams, pradedant simfoniniu kūriniu "Kalbėjimas", baigiant grynai elektroninės muzikos kūriniu "NUNC" ("NUNC" 2003-iaisiais metų lietuvių kompozitorių kūrinių rinkimuose pelnė Geriausio elektroakustinio kūrinio vardą – A. S.-Z.). "Kalbėjime" ši idėja, palyginti su vėlesniais kūriniais, perteikta sistemingiausiai ir nuosekliausiai. Simfoninis orkestras yra labai palankus tekstui "versti" į muzikos garsus ir tembrus, čia atsiveria galimybė labai įvairiai ir kūrybiškai žaisti su orkestruote, garso spalvomis, tembrais.

Kokie tavo kūriniai skambėjo pastaruoju metu? Ar gauni užsakymų?

Visai neseniai, balandžio mėnesį, kūrinys sopranui ir elektronikai "Tegu" skambėjo "Jaunos muzikos" festivalyje, o gegužės pabaigoje "Druskomanijos" festivalyje atliktas naujas elektroninis kūrinys "Žalias triukšmas".

Su užsakymais situacija kiek sudėtingesnė. Galima sakyti, kad oficialių užsakymų negaunu, tačiau sulaukiu prašymų ar pasiūlymų parašyti vienokiai ar kitokiai atlikėjų sudėčiai, tam tikrai progai, koncertui ar festivaliui. Skirtumas – už tai nemokami pinigai. Tačiau manęs tai per daug nejaudina.

Kas tau svarbiausia kūryboje?

Priėjau prie kelių esminių išvadų, kurios man padeda laisviau žiūrėti į kūrybą ir išvengti kai kurių menininkams būdingų kompleksų ar ydų. Man atrodo, svarbu nesistengti savo kūrybą padaryti savotišku verslu, troškimu kuo daugiau užsidirbti. Manau, kad kūryba turi būti nuo viso to kuo laisvesnė, turi neįklimpti į pavydo, intrigų, konkurencijos, madų vaikymosi liūną ir neprarasti savo gilesnės prasmės, galimybės ieškoti ir klysti, kartais neįtikti visuotiniam skoniui, o kartais ir apskritai jį ignoruoti laisvai eksperimentuojant. Todėl nėra jokios prasmės sąmoningai sekti kokia nors madinga kryptimi, bandyti kažkam įtikti ar kaip nors kitaip save prievartauti trumpalaikės sėkmės vardan. Prasminga tik ta kūryba, kuri išeina giliai iš vidaus.

Tai, kad "Kalbėjimas" pateko į tokio prestižinio konkurso finalą, manau, nėra atsitiktinumas. Šis kūrinys – dar tik magistro darbas, tačiau kaip ir kiti tavo kūriniai, pasižymi išbaigta forma, muzikinio laiko tėkmės pojūčiu bei subtiliu braižu. Sėkmės Tokijuje gegužės 30-ąją!

Kalbėjosi Aušra Strazdaitė-Ziberkienė