"Nusiaubtos šalies" utopija Vilniuje

Tankredas Dorstas ir Gintaras Varnas D. Matvejevo nuotr.

Daugiau kaip prieš metus, iškart po "Portijos Koglen" premjeros, su režisieriumi Gintaru Varnu pradėjome kalbėtis apie galimybę Lietuvoje pristatyti vieną didžiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių dramaturgijos kūrinių, Tankredo Dorsto pjesę "Merlinas, arba Nusiaubta šalis", jau išverstą į 30 kalbų ir pastatytą 60 pasaulio teatrų. Tačiau pristatyti ne šiaip teatre, o tokioje erdvėje, kuri atitiktų pjesės istorinę ir filosofinę reikšmę ir atspindėtų "nusiaubtos šalies" sąvoką šiuolaikiniame pasaulyje. Viena iš tokių vietų – buvusi "Tiesos" spaustuvė Vilniuje. Intrigavo idėja buvusios ideologinės "tiesos" griuvėsiuose šiuolaikiškai perskaityti viduramžius ir mūsų dienas jungiančią misteriją apie utopijos atsiradimą ir žlugimą. Ne šiaip perskaityti, o pabandyti išreikšti jaunosios kartos, kuriai ir mes patys priklausome, požiūrį į idealistines utopijas, su kuriomis brendome praėjusio dešimtmečio pradžioje ir kurių žlugimą dabar išgyvename…

Idėją labai palaikė tuometinis Goethe’s instituto Vilniuje direktorius Martinas Wälde, skyręs paramą milžiniškos pjesės vertimui, o tai puikiai padarė Antanas A. Jonynas. Bet įdėmiau ją perskaičius nusviro rankos… Prisimenu tą jausmą, kai lietingą ankstyvo pavasario popietę Gintaras Varnas, pasikvietęs aktorius Saulių Balandį ir Viktoriją Kuodytę, šaltame apleistos spaustuvės kambarėlyje pabandė pirmą kartą pristatyti pjesę. Mėginome kažką entuziastingai kalbėti apie jos aktualumą ir būtinybę ją pastatyti, kad kaip nors nuvytume niūras mintis apie tokių užmačių utopiškumą.

Kurti "Nusiaubtą šalį" pradėjo "Menų spaustuvė" ir festivalis "Naujosios dramos akcija". Goethe’s instituto remiamas Tankredo Dorsto atvykimas į pernykštę "Naujosios dramos akciją", dramaturgo dalyvavimas repeticijose, bendravimas su kūrybine grupe ir pjesės skaitymo pristatymas įkvėpė tolesniam darbui. Toliau buvo desperatiškos finansavimo paieškos. "Nusiaubtos šalies" kūrimą susiejome su tarptautiniu projektu "SEAS", kurį remia Europos festivalių tinklas "Theorema" ir "Culture 2000". "SEAS" tikslas – per kultūrinius projektus atskleisti skirtingus požiūrius į Europos istorinę atmintį ir šiuolaikius socialius klausimus. Kuriamus darbus planuojama pristatyti Europos šalių uostamiesčiuose nuo Baltijos iki Adrijos jūros. "SEAS" pastangomis "Nusiaubta šalis" jau šiemet keliaus į buvusią Gdansko laivų statyklą, legendinę "Solidarumo" gimimo vietą. "Nusiaubtos šalies" kūrimą parėmė Goethe’s institutas, Lietuvos kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Pastatymo koprodiuseriu tapo Kauno dramos teatras, be kurio infrastruktūrinės paramos būtų sunku įsivaizduoti viso projekto įgyvendinimą.

"Nusiaubtos šalies" projektas apima Vilnių, Klaipėdą, Kauną ir Gdanską. Kiekvienas pristatymas bus susietas su konkrečiu miestu ir jo erdve, turinčia realią istorinę atmintį. Veikiamas skirtingų erdvių, projektas po truputį keisis. "Nusiaubta šalis" – pirmas tokio užmojo bandymas Lietuvoje pasitelkti teatrui netradicines erdves ir susieti jų praeitį su dabartimi.

Uždarant "Naujosios dramos akciją" birželio 3–5 d. "Menų spaustuvėje" bus pristatoma pirmoji projekto dalis "Nusiaubta šalis / Vilnius". Ji pradės šią neįprastą teatro epopėją…

A. L.

Pjesės ištrauka

Naktį prieš paskutinį mūšį karalius Artūras miega savo palapinėje.

KARALIUS ARTŪRAS (šaukia per miegus): Merlinai! Merlinai!

Iš neryškių linijų ir blankių spalvų palengva susilieja ir išryškėja figūra: Merlinas stovi čia.

MERLINAS: Taip, karaliau Artūrai.

KARALIUS ARTŪRAS (atmerkia akis): Merlinai! Juk čia tu! Aš maniau, kad susapnavau.

MERLINAS: Buvo ir taip, karaliau Artūrai.

KARALIUS ARTŪRAS: Tai man tik vaidenasi, kad tu esi čia?

MERLINAS: Žinoma. Bet tai tas pats, tarsi aš čia būčiau. Tu vis dar tebematai tą kvailą skirtumą.

KARALIUS ARTŪRAS: Tu buvai taip ilgai dingęs. O man tavęs dažnai reikėdavo, nes aš nežinodavau, kaip elgtis toliau.

MERLINAS: Bet visada klojosi toliau, kaip tu matai.

KARALIUS ARTŪRAS: Tikriausiai būtų klojęsi geriau, jei tu būtum buvęs čia. Man visada teko kliautis tik pačiu savimi, o aš juk esu prastas mąstytojas, Merlinai! Aš juk tegalvoju iš pareigos jausmo. Visada tik apie artimiausius dalykus, o tada vėl apie artimiausius… aš neturiu fantazijos.

MERLINAS: Tu juk įkūrei Apvalųjį stalą ir pradėjai civilizaciją, ir tai buvo fantazijos sklidinas sumanymas.

KARALIUS ARTŪRAS: Tai t u man įteigei.

MERLINAS: Tavo biografai sakys: tai buvo tavo inspiracija.

KARALIUS ARTŪRAS: Bet pasakyk man, Merlinai: argi tai buvo teisinga, ką mes čia padarėm?

MERLINAS: Kodėl ne?

KARALIUS ARTŪRAS: Kadangi aš akivaizdžiai matau, kaip viskas dabar žlunga. Mūsų idėjos atrodo nebekeliančios jokio susižavėjimo. Kartais, kai aš su jaunesniais žmonėmis apie tai šneku, aš matau, kad jie šypsosi, beveik nepastebimai, bet aš juk pastebiu. Ir aš galvoju: kai nusisuku, mane palydi besišaipantys veidai. Kiek mes tikėjomės iš Gralio, tu irgi!

MERLINAS: Taip taip.

KARALIUS ARTŪRAS: Ko tik tu nepadarei tuo metu, kai visi ieškojo Gralio!

MERLINAS: Na taip…

KARALIUS ARTŪRAS: Tai iš tiesų buvo atsinaujinimo metas. Bet dabar, Merlinai – kivirčai, kerštas, žudynės! Gaveinas nebegyvas, aš netekau Lanseloto, o rytoj manęs laukia mūšis, sunkiausias mano gyvenime, su mano sūnum Mordredu. Net Mordredas atrodė tuo metu pasikeitęs, bent jau jis turėjo to trokšti, antraip juk jis nebūtų…

MERLINAS (nutraukdamas): Aš žinau, aš žinau.

KARALIUS ARTŪRAS: Atleisk! Mordredas taip ilgai slėgė mano sąžinę, todėl aš vis kalbu apie jį, kad pateisinčiau save, o galbūt net ir jį. Tiesą sakant, Merlinai, tu juk irgi kaltas.

MERLINAS: Aš?

KARALIUS ARTŪRAS: Na, tavo pranašystė! Antraip juk aš nebūčiau tąsyk norėjęs paskandinti kūdikio.

MERLINAS: Juk pranašystė, regis, pildosi, jis nori tave nuversti nuo sosto!

KARALIUS ARTŪRAS: Taip, kadangi jis manęs nekenčia. O nekenčia jis manęs, nes aš jį tada norėjau nužudyti. Ir dėl to tu esi kaltas.

MERLINAS: Kvailystė!

KARALIUS ARTŪRAS: Ar aš laimėsiu ryt, Merlinai?

MERLINAS: Vardan ko tu kauniesi, Artūrai?

KARALIUS ARTŪRAS: Būtent ką tik, sapnuodamas, aš tai buvau pamiršęs, aš šaukiausi tavęs, kad tavęs to pasiklausčiau.

MERLINAS: Bet dabar tu tai žinai?

KARALIUS ARTŪRAS: Nes aš privalau!.. Aš esu karalius… Mano pareiga susigrąžinti karalystę… kurią mano sūnus man ginčija…

MERLINAS: O jei tu nesikautum?..

KARALIUS ARTŪRAS (susijaudrinęs): Aš juk privalau! Aš juk privalau!

MERLINAS: Klausimas buvo tik bandymas nukreipti tave prie kitos minties.

KARALIUS ARTŪRAS: Tu matai, aš neturiu savų minčių. Jos tik seka paskui istoriją, kuri man užkariama. Kas ją, tiesą sakant, man užkaria? Ir ar negali būti, kad istorijos eiga yra visiškai kvaila, ko gero, dar kvailesnė negu aš?

MERLINAS: Tai ką tada turėtų sakyti kiti?

KARALIUS ARTŪRAS: Kokie kiti?

MERLINAS: Tie šimtai tūkstančių, kurie su tavim į mūšį traukia ir turi jame žūti?

KARALIUS ARTŪRAS: Ak, taip. Kodėl tu klausi?

MERLINAS: Klausimas yra tik bandymas nukreipti tave prie kitos minties.

KARALIUS ARTŪRAS: Taip, aš turiu pagalvoti! Bet tai yra taip prakeiktai sunku, ir tai atima iš manęs tikrumo jausmą.

MERLINAS: Ar tai blogai?

KARALIUS ARTŪRAS: Taip! Žinoma, tai yra blogai, dėl kitų. Jei aš nesu tikras, aš negaliu jų siųsti į karą, kuriame jie turės mirti. Tai juk būtų nusikaltimas.

MERLINAS: Pradėk dar kartą nuo pradžių: kokia buvo tavo idėja?

KARALIUS ARTŪRAS: Tavo idėja, Merlinai!

MERLINAS (griežtai): Apvalusis stalas.

KARALIUS ARTŪRAS: Taip, Apvalusis stalas. Aš norėjau geresnio pasaulio nei tas barbariškas, kuriame mes gyvenome. Virš chaoso turėjo viešpatauti dvasia.

MERLINAS: Poros privilegijuotųjų dvasia.

KARALIUS ARTŪRAS: Taip, žinoma. Kieno gi daugiau? Kodėl tu klausi?

MERLINAS: Tai buvo tik klausimas, kuris vestų tave prie naujos minties.

KARALIUS ARTŪRAS: Ir mes sukūrėme tvarką ir ją gynėm, su ja mes tapom žinomi visame pasaulyje. Nors dar vykdavo karų, bet bent jau prasmingų. O kada nors turėjo ateiti taika visiems laikams. Mūsų graži Apvaliojo stalo utopija rytoj mūšyje tikriausiai žlugs.

MERLINAS: Tu manai, kad istorija paneigia utopiją?

KARALIUS ARTŪRAS: Aš per ilgai gyvenau! (Šaukia) Bet Mordredas yra nusikaltėlis!

MERLINAS: Ką tu turi omeny?

KARALIUS ARTŪRAS: Jis nėra riteris!

MERLINAS: Ką tu turi omeny?

KARALIUS ARTŪRAS: Jis neturi aukštesnių principų. Jei jis laimės, vėl atgims senoji barbarystė, kur kiekvienas pagal savo užgaidą ir dėl savo naudos ims žudyti kitus.

MERLINAS: Taigi dėl to tu kovoji su juo, Artūrai?

KARALIUS ARTŪRAS: Taip! Bet, nepaisant to, man tai atrodo kvaila. Dėl kažkieno kvailybės aš esu įveltas į šią dilemą, iš kurios nebeišsinarpliosiu. Tu kartais sugalvodavai gudrybių, ir gerai įsiklausius galima būdavo suprasti tavo posakius, juos išsiaiškinti ir tada atitinkamai pasielgti. "Raudonasis drakonas įveiks baltąjį…" Atramos taškai, bent jau tai! Dabar aš esu visiškoj tamsoje be tavęs!

MERLINAS: Prašau be savigailos!

KARALIUS ARTŪRAS: Kodėl apskritai vyksta karai žemėje? Ar tai priklauso nuo manęs? Gundau aš, karalius, dešimtis tūkstančių žmonių tam, kad jie vienas kitą žudytų? Arba Mordredas? Ar tai yra kas nors kita? Galbūt tai nuosavybės klausimas? Taip juk irgi kai kas tvirtina. O galbūt žmonėse slypi tamsus, nepaaiškinamas fantazijos proveržis, kuris juos su nesulaikoma jėga stumia į mirtį?

– Jei aš dar kartą ateičiau į pasaulį… – tarė karalius Artūras pusbalsiu.

– Kalbėk gi!

– Tai man tik šiaip dingtelėjo, toliau nieko verto dėmesio.

– Kas gi?

– To tu vis tiek nesuprasi.

– Pažiūrėsim.

– Aš pamaniau, – tarė karalius Artūras, – jei aš dar kartą galėčiau gimti, aš norėčiau būti atsiskyrėliu: tik Dievas ir aš – žmogus be istorijos.

Vertė Antanas A. Jonynas