Kinas

Tarantino ir Kanuose yra Tarantino

57-ajam tarptautiniam Kanų kino festivaliui pasibaigus

iliustracija
Michael Moore

Dar vasarį, kai žiniasklaidą apskriejo žinia, kad šiųmetinio Kanų festivalio žiuri pirmininku taps Quentinas Tarantino, buvo aišku, kad žiuri sprendimai, švelniai tariant, bus netikėti. Tarantino nenuvylė. Nebijodamas būti apkaltintas neobjektyvumu ir tuo, kad vadovaujasi asmeniniu skoniu, jis daug prizų atidavė tiems, kuriuos paprasčiausiai myli, t.y. Azijos ir Prancūzijos kūrėjams, ir tiems, kieno požiūris į Ameriką yra artimas jo požiūriui, t.y. sugebantiems pasišaipyti iš kino dėka dažnai karikatūriškomis tampančių svajonių šalies vertybių.

"Auksinė palmės šakelė" antrąkart Kanų istorijoje atiteko dokumentiniam filmui – Michaelo Moore’o juostai "Farenheitas 9/11". Filmo pavadinimas simboliškai susieja kadaise niūrią vartotojų visuomenės ateitį nupiešusį Ray’aus Bradbury’o romaną ir 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją. Šis "antibušinis" filmas, kurio tikslo (kad Bushas šį rudenį nebūtų perrinktas JAV prezidentu) režisierius ir neslepia, Kanuose buvo sutiktas entuziastingai, jo kūrėjas dalyvavo festivalį boikotavusių aktorių demonstracijoje (pernai būtent jie sužlugdė Avinjono festivalį), tačiau kad filmui bus paskirtas svarbiausias prizas, matyt, mažai kas tikėjosi. Kita vertus, festivalio verdiktas atitiko revoliucingą šių metų Kanų atmosferą.

Pirmieji žiniasklaidos atgarsiai išryškino ir "Auksinės palmės šakelės", ir Mooro filmo kontroversiškumą. Amerikietis BBC korespondentas pabrėžė, kad "Farenheitas 9/11" nepasako nieko nauja apie Bushą. Tačiau jis neabejotinai veikia jausmus, sukaupdamas su prezidento rinkimais susijusius faktus, jo ryšius su arabų kapitalu ir ben Ladeno šeima. Amerikiečių žiūrovus šokiruojančiu būdu supriešina Irako karą atspindinčius žiniasklaidos vaizdus ir autentiškus jo žiaurumo liudijimus. Spaudos konferencijoje Moore’as klausė: "Kodėl milijonais dolerių aptekę amerikiečių televizijos kanalai nesuteikia žodžio Irake kariaujantiems kareiviams, nors laisvai samdomiems žurnalistams, su kuriais aš dirbau, jie papasakojo labai daug? Mano filmas pakelia uždangą. Kiekvieną akimirką sužinai ką nors nauja. Amerikiečiai nekenčia, kai jiems meluojama. Jie bus šokiruoti, ir aš tikiuosi, kad jie reaguos." Vienoje iš Kanų transliuotoje televizijos laidoje Moore’o paklausė, nejau jis negalįs įvardyti nors vieno patrauklaus Busho bruožo. Režisierius išlaikė ilgą pauzę ir atsakė: "Jis gerai elgiasi su šunimis…"

Filmo kelias į Amerikos ekranus sudėtingas: pirmasis filmo prodiuseris – Melo Gibsono susivienijimas "Icon" – nutraukė kontraktą po dviejų savaičių filmavimo. Moore’as įsitikinęs, kad taip atsitiko dėl aukštų respublikonų partijos atstovų įsikišimo. Filmo gamybą perėmė "Miramax", bet studijos patronas "Disney" nusprendė, kad filmas negali būti išleistas į JAV ekranus prieš prezidento rinkimus. Be abejo, prizas palengvins filmo kelią į amerikiečių širdis ir protus.

Tačiau net ir tie, kurie žavisi "Farenheitu 9/11", negali nekonstatuoti jo agitacinio pobūdžio. Rusų dienraščio "Izvestija" kritikė Marija Kuvšinova, priskyrusi filmą prie 10 festivalio hitų, parašė, kad tai: "sumaniai sukurpta "agitka", kurioje dabartinis JAV prezidentas iškyla kaip pavojingas idiotas, o publikos reakcija į kiekvieną kadrą ir repliką yra vykusiai surežisuota".

Didysis žiuri prizas atiteko korėjiečio Park Chan-Wooko filmui "Old boy". Tai japonų komikso, kurio pagrindas "Grafas Montekristas", ekranizacija. Labai dinamiškas filmas (vienam prancūzų kritikui jis pasirodė tarsi atrakcionų parke skriejantis traukinys vaiduoklis) pasakoja apie antikinį kerštą, perkeltą į šių dienų megapolį.

Trečiasis pagal svarbą Kanų apdovanojimas – žiuri prizas – ex-aequo atiteko brolių Coenų filme "Užversti bobutę" ("The Ladykillers") suvaidinusiai aktorei Irmai P. Hall ir Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo filmui "Tropinė liga" ("Tropical Malady"). "Užversti bobutę" pamatysime Lietuvoje jau visai tuoj pat, Tailando filmas, matyt, mus pasieks negreitai (jei pasieks). Dienraščio "Le Monde" kritikas Jeanas-Franēois Rauger tvirtina, kad tai – keistas, tačiau nepaprasto plastinio grožio kūrinys, pasakojantis homoseksualios meilės istoriją. Filmui įpusėjus, prasideda ir kitas pasakojimas – apie tigru virtusį khmerų šamaną. Tačiau kiti kritikai "Tropinei ligai" buvo negailestingi ir peikė režisierių už nesugebėjimą susidoroti su filmo medžiaga.

Prizas už režisūrą atiteko prancūzų režisieriaus Tony Gatlifo filmui "Tremtys" ("Exils"). Tai beveik autobiografinė juosta. Jo herojai – du arabų kilmės prancūzai, beveik svetimi vienas kitam jaunuolis ir mergina – netikėtai viską meta ir autostopu per visą Prancūziją ir Ispaniją važiuoja į Alžyrą. Kam jiems to reikia, nežino niekas, tačiau per tą laiką herojai spėja ir paaugti, ir suprasti, kas iš tikrųjų yra artumas, ir grįžti ten, iš kur yra kilę. Režisierius tikina, kad kartais tai iš tiesų būtina.

Prizas už geriausią moters vaidmenį atiteko Maggie Cheung už vaidmenį jos vyro – prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso filme "Clean". Į teiginį, kad jos naujojo filmo herojė neprimena tos, kurią Maggie Cheung suvaidino Wong Kar-wai filme "Meilės laukimas", viename interviu aktorė atsakė: "Olivier žinojo, kad kine noriu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. Labai retai filmuose būnu panaši į save. Kai filmavausi Azijoje, kiekvienąkart mane norėdavo matyti vis kitokią, visišką tikrosios asmenybės priešingybę. Kitaip nei kai kurie mano, mano herojė "Meilės laukime" labai toli nuo mano tikrosios prigimties." Aktorė prisipažįsta, kad jai nusibodo ekrane lieti ašaras, nes pakanka liūdesio gyvenime: "Laimę rasti sunku. Tačiau "Clean" herojė Emili nėra tokia jau liūdna. Bent jau ne tokia liūdna kaip aš. Tai žmogus, iš kurio likimas gerokai pasityčiojo, bet kuris išsaugojo savyje jėgų, kad galėtų pakeisti įvykių eigą." Režisierius suteikė aktorei daug laisvės: "Man neatrodė, kad aš vaidinu. Tiesiog įlindau į savo herojės kailį. Aš ir esu tokia, nevaidinu. Paprasčiausiai buvau filme, ir tiek. Olivier žinojo, kad aš mėgstu bilijardą, kad bandau dainuoti, net įdėjo kelias tipiškas mano frazes į dialogus. Ir dar vienas dalykas, kuris mus jungia, – tai fatalizmas." Vis dėlto Tarantino greičiausiai svarbu buvo ne Maggie Cheung fatalizmas, o tai, ką ji suvaidino savo ankstyvuosiuose, Honkonge kurtuose koviniuose filmuose, nes būtent iš tų jos vaidmenų gimė ir filme "Nužudyti Bilą" Umos Thurman suvaidinta Jaunoji.

Prizas už geriausią vyro vaidmenį paskirtas keturiolikmečiui japonui Yuuya Yagira, režisieriaus Hirokazu Kore-Eda filme "Niekas nežino" ("Nobody Knows") suvaidinusiam berniuką, priverstą rūpintis savo broliais ir seserimis motinos išnuomotame Tokijo bute. Motina prostitutė nemato keturių vaikų mėnesių mėnesiais, tačiau kartais atvažiuoja, atveža dovanų, atsiunčia pinigų. Situaciją režisierius tarsi stebi vaikų akimis ir rodo, kad šių dienų pasaulyje vaikas gali būti labiau suaugęs, atsakingesnis už savo tėvus. Tačiau tarsi pastelinėmis spalvomis tapytas filmas sukuria žiauraus pasaulio viziją. Pasaulis yra tuščias be šeimos, be motinos, nes vaikai patys turi kovoti su absurdu ir mirtimi. Šis filmas taip pat buvo tarp festivalio favoritų, kaip, beje, ir nepaprastai aukštai tarptautinės kritikos vertintas ir tik prizu už geriausią scenarijų apdovanotas prancūzės režisierės Agnes Jaoui filmas "Kaip paveikslėlis" ("Comme une image"). Jam scenarijų sukūrė Jaoui ir Jeanas-Pierre’as Bacri (LRT neseniai rodė "Elito kine" jų filmą "Kitų skonio"). Lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis teigia, kad filmas galėtų vadintis "Kaip sonata", nes jame tarsi muzikos kūrinyje nuolat susipina kelios temos. Filmo herojai – scenaristams gerai pažįstami menininkai. Vienas jų – jaunas rašytojas – parsiduoda galingam leidėjui, nes negali gyventi be vadinamosios milžiniškos sėkmės. Rašytojas tampa leidėjo svitos dalimi ir jo nuotaikų vergu. Kita filmo herojė – leidėjo dukra, jauna mergina Lolita. Ji labai nepasitiki savimi. Vienintelis Lolitos tikslas – būti pastebėtai ir įvertintai mizantropo tėvo.

Ne vienas garsus kūrėjas, kurių filmų buvo laukta ilgai ir itin susidomėjus, šiemet liko be oficialių premijų. Tadeuszas Sobolewskis dienraštyje "Gazeta Wyborcza" apgailestauja, kad "Auksinė palmės šakelė" neatiteko Walterio Salleso "Motociklininko dienoraščiams", pasakojantiems apie vieną Che Guevaros jaunystės kelionę. 1952 m. būsimasis revoliucionierius – medicinos mokyklos absolventas – kartu su savo draugu biochemiku Alberto Granada pervažiavo per visą Lotynų Ameriką. Che Guevara rašė kelionės dienoraštį, jis ir tapo filmo scenarijaus pagrindu. Pasirengimas filmuoti užtruko kelerius metus. Per tą laiką vėl atgimė Che mitas. Jo veidas ir dabar yra populiariosios kultūros ikona. Tačiau brazilų režisierius (jo Berlyne "Auksinį lokį" pelniusį filmą "Centrinė stotis" rodė LNK "Snobo naktis") ne tik atkūrė Che Guevaros kelionę, bet ir pats padarė tą patį su savo jaunais aktoriais. "Motociklininko dienoraščiai" nėra istorinis filmas, nuolat neapleidžia jausmas, kad viskas vyksta dabar, kad per tuos 50 metų Lotynų Amerika visiškai nepasikeitė. Todėl kelionė tampa savotiška inicijacija ne tik filmo dalyviams, bet ir žiūrovams. Pasak Sobolewskio, kartu tai ir vienas tų filmų, kuris prisiliečia prie kino paslapties, nes fiksuodamas tikrovę kreipiasi į mūsų vidų. Beveik dokumentiniu metodu sukurtas filmas tampa apibendrintu pasakojimu apie tai, kaip žmogus ieško savo pašaukimo.

Praėjus devyneriems metams po "Auksinę palmės šakelę" pelniusio "Pogrindžio" į Kanus sugrįžo Emiras Kusturica. Jis atvežė filmą "Gyvenimas – tai stebuklas" ("La vie est une miracle"), nukeliantį į 1992-uosius, kariaujančią Bosniją. Tačiau tai nėra filmas apie karą, juolab kad veiksmas vyksta mažame kalnų kaimelyje, kuriame su žmona, sūnumi, katinu ir šunimi įsikūrė iš Belgrado pabėgęs inžinierius Luka – geležinkelio fanatikas. Filmas – tai eklektiškojo Kusturicos stiliaus kvintesencija: burlesko formomis papasakota tragedija. Pats režisierius interviu "Le Monde" žurnalistui prisipažino, kad "Gyvenimas – tai stebuklas" yra šekspyriška tragedija, traktuojama čechoviška maniera: "Jei aš būčiau norėjęs iki pabaigos išsaugoti Shakespeare’o dvasią, man būtų reikėję užmušti daugumą filmo personažų, o aš nenorėjau to daryti. Kine yra pernelyg daug lavonų, atėjo laikas kurti pozityvius filmus. Palikime mirusiuosius televizijai, sugalvokime utopiją, išraskime naują pasaulį. Kadaise Holivudas turėjo ambicijų sublimuoti gyvenimą, suteikiant mums nuostabias iliuzijas. Dabar saujelė niekšų nužudė kiną vardan "box-office" (didelės finansinės sėkmės – red. past.). Holivudas nebekalba apie žmonių bėdas.Tačiau aš noriu rodyti jausmus ir sakyti, kad gyvenimas yra stebuklas."

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė