Priešais vienatvės langą

Ferzano Oztepeko filmas "Langas priešais" ("La finestra di fronte", Italija, D. Britanija, Turkija, Portugalija, 2003) būtų tradicinė melodrama, jei ne keistai filme susipynę laiko klodai ir neįkyriai pabrėžiamas pasirinkimo klausimas. Filmas prasideda 1943 m. Romoje, tą naktį, kai vokiečiai ėmėsi deportuoti žydus. Tačiau pirmojo, tamsoje panardinto, epizodo prasmė atsiskleidžia po truputį: kodėl tie įvykiai buvo tokie svarbūs vienam pagrindinių filmo herojų Davidei, paaiškės tik "Lango priešais" pabaigoje. Senatvinės amnezijos priepuolio ištiktą Davidę (Massimo Girotti) jau šių dienų Romoje sutinka jauna moteris Džiovana (Giovanna Mezzogiorno) ir jos vyras Filipas (Filippo Nigro). Jie priglaudžia senąjį poną, ir šis netikėtai tampa Džiovanos gyvenimo permainų katalizatoriumi. Moteris išgyvena tai, kas vadinama vedybinio, o gal ir apskritai gyvenimo krize, nes ji nejaučia pasitenkinimo nei tik vedybiniu gyvenimu, nei darbu. Akivaizdu, kad ji liovėsi mylėti savo vyrą, kad norėtų dirbti ne vištienos fabrike, o būti konditere, kad ją slegia kasdienybės našta. Iš pirmo žvilgsnio Džiovana gyvena normalų gyvenimą – darbas, vyras, du mieli vaikai, butas, namų rūpesčiai – tik spėk suktis. Bet vakare, prieš eidama gulti, ji užgesina virtuvėje šviesą ir rūkydama žiūri į langą priešais. Kitoje gatvės pusėje gyvenantis Lorencas (Raoul Bova) traukia Džiovaną. Ji slapta stebi jo gyvenimą, nežinodama, kad ir jis stebi ją. Ji ilgisi Lorenzo nepriklausomybės, o šis – jaukių namų, šeimyninio gyvenimo, vaikų. Ji laukia. Be abejo, ji nesupranta to laukimo metafiziškos prasmės, bet jos ilgisi. Davidė padės Džiovanai ir Lorencui susitikti ir suartėti, o jo uždraustos meilės gražuoliui Simonei istorija leis Džiovanai suprasti savo jausmus. Ji atsisakys Lorenco meilės ir liks su šeima. Pareiga nugalės taip, kaip kadaise ji nugalėjo Davidei nusprendus pirmiausia gelbėti tėvynainius, o ne mylimąjį.

Tokių iš pirmo žvilgsnio nepanašių likimų paralelės gelbsti filmą ir nuo ekrane vis įsigalinčios Holokausto pateikimo banalybės, ir nuo banalaus meilės trikampio, juolab kad ir Džiovanos situacijos kitaip nei banalia nepavadinsi. Ją aptarinėja tūkstančiai moteriškų žurnalų ir moterims skirtų televizijos laidų, ją išgyvena daug moterų. Kodėl tai įdomu turkų kilmės italų režisieriui Ferzanui Oztepekui, palyginti neseniai mūsų ekranuose debiutavusiam gana egzotišku filmu "Paskutinis haremas"? Kodėl tai įdomu žiūrovams, kurių vien Italijoje filmą pasižiūrėjo du milijonai? Kodėl tai įdomu tarptautinių festivalių (vien Karlovy Varuose filmas pelnė tris pagrindinius prizus) publikai? Ar tai gerai su vaidmenimis susidorojusių jaunų aktorių ir legendinio Massimo Girotti nuopelnas? Manau, pirmiausia todėl, kad Oztepekas (jis yra ir scenarijaus autorius) labai tiksliai ir skaudžiai formuluoja šių dienų žmogų kankinantį klausimą: "Ar aš gyvenu savo gyvenimą?" Visi filmo herojai, ko gero, kad ir netiesiogiai, jį sau užduoda dažnai. Oztepekas tarsi teigia, kad atsakymas nebūtinai turi būti radikalus ir neapskundžiamas. Jis siūlo išeitį – savotišką kompromisišką stoicizmą: Džiovana išeina iš pabodusio darbo ir bando įgyvendinti savo svajonę tapti profesionalia konditere, bet atsisako išvykti su Lorencu. Ar ji būtų laimingesnė, iš esmės pakeitusi savo gyvenimą? Gal atvirkščiai, prisiminimai apie nerealizuotą jausmą bus gražiausi jos gyvenime, kaip kad Davidės prisiminimai apie slapta fontano plytų tarpelyje paliekamus laiškus Simonei? Deja, konditerijos, t.y. gyvenimo išminties, pamokos, kurias Davidė duoda Džiovanai, yra bene silpniausi filmo epizodai, tačiau jo ištarmės nesugadina. Kaip, beje, ir gana iliustratyvi, kartais saldoka filmo muzika.

Vis dėlto manau, kad filmas žavus ne tiek pakankamai psichoterapiška savo ištarme, kiek stiliumi, režisūros maniera. Pastaraisiais metais į ekranus vėl grįžta filmai, išdrįstantys formuluoti klausimus apie gyvenimo prasmę tiesiogiai, o ne postmodernistinių žaidimų pavidalu. Geriausias pavyzdys – nepaprastai gerai visur įvertintas Andrzejaus Jakimowskio filmas "Užmerk akis", rodytas ir per šiųmetę Lenkų kino savaitę. Kartu su panašiais filmais sugrįžta ir skaidri, prie poetinės parabolės artėjanti kino kalba, verčianti prisiminti Michelangelo Antonioni ir kitus iš prancūzų Naujosios bangos išaugusius modernistus. "Langas priešais" paperka savo skaidrumu – žiūrovui niekas netrukdo įsižiūrėti į Džiovanos akis, jos ir kitų personažų akimis pažvelgti į svetimą gyvenimą. Kas iš mūsų vakare, žiūrėdamas į šviesos ir šilumos nutviekstus svetimus langus, nepatyrė keisto jausmo, kad tenai – tikras gyvenimas, kurio taip stinga tau šią akimirką? Oztepekas tą jausmą paverčia regimu, ir priverčia jį realiai išgyventi, bet kartu ir pateikia nujaučiamą atsakymą – kiekvienas turi savo gyvenimą, langą, likimą… Operatoriaus Gianfilippo Corticelli kamera tarsi susitapatina su žmogaus akimi, todėl tokie nepretenzingi atrodo skirtingų epochų susidūrimai viename kadre, kai į pasaulį pažvelgiama Davidės akimis. Filmas jaudina ir todėl, kad žiūrovui tarsi suteikiama galimybė pabūti kiekvienu filmo personažu, patirti jo liūdesį ir rezignaziją. Ilgi filmo kadrai tarsi sutaiko su vienatve stovint priešais svetimą langą. Tik paskutinis kadras, kai Džiovana kaip kadaise pirmąkart ekrano iliuziją sugriovusi Ingmaro Bergmano "Vasaros su Monika" herojė staiga pažvelgia tiesiai į akis kiekvienam, sėdinčiam salėje, sugrąžina į realybę. Žvilgsnis trunka ilgai. Jį sunku išlaikyti. Tačiau toks priverstinis sugrįžimas į realybę kartu yra ir šansas.