Įsielinimai

Henrikas Natalevičius. "Meška šiaurėje" O. Posaškovos nuotr.

Henrikas Natalevičius tapo įsielintus paveikslus. Paprastai kalbant, juose gyvena. O jei jau gyvena, tai reiškia – ne pasyviai egzistuoja, bet jaučia, girdi, mato ir net galbūt mąsto. Tačiau čia įsitaisiusios ne aristoteliškosios sielos, gebančios tūnoti tik visame, kas gyva. Ir netgi ne platoniškosios sielos, keliaujančios iš vieno gyvenimo į kitą ir galiausiai įsikūnijančios žmoguje. Tai kažin kokios universalios sielikės, galinčios įsėlinti į bet kokį materialų ir ne visai būvį ir žvilgčioti iš tenai savo klejojančiomis, balzganotomis akutėmis. Pirmiausiai galvon šauna akių, kaip sielos veidrodžio, metafora. Tad, sekant ja, visi, kam duotas regėjimas, neišvengiamai apdovanojami ir siela. Tenka pripažinti, kad visi "akytieji" H. Natalevičiaus paveikslai (kurių jo kūryboje, kaip ir šioje parodoje, yra tikrai nemažai) turi sielą, nesvarbu, kokia ji bebūtų.

H. Natalevičiaus esame įpratinti, kad švarkas, siena, aguonos, užuolaida, kilimas ar veidrodis gali atsidėjęs stebeilytis į mus taip pat, kaip ir mes į jį. Kartu dailininkas sugeba įtikinti, kad rusvo dažo dykumos, gerokai meninės interpretacijos apdoroti žmonių-nežmonių kūnai, mitinės ar fantastinės paveikslų būsenos gali ir bauginti, ir prisijaukinti, ir net teikti estetinį malonumą.

Dailininkas viena koja stovi "bjaurumo estetiką" eksploatuojančiųjų menininkų valdose. Ir dėl to kažkuria prasme "kalti" tie jo įsielintieji būviai, viską apverčiantys aukštyn kojomis: negyvą paverčiantys gyvu (antai negyva substancija apdovanojama infantiliška, bet užtat visiškai sąmoninga akute); tikrovę – mitu, fantazija (paprasčiausi negyvosios gamtos vaizdeliai tampa gyvybių knibždėlynu); sąstingį – veiksmu (iš pirmo žvilgsnio pasyvus interjeras ar kokio nors daikto portretas aktyvuojamas matymu). Tiesa, šitie paveikslai taip akivaizdžiai nepursluoja luošumu, nenudailinta fiziologija ir kitokiais karčiosios gyvenimo pusės elementais kaip kad V. Antanavičiaus, Š. Saukos ir kitų į juos panašių "bjaurumo estetikos" atstovų kūriniai. H. Natalevičiaus bjaurastis kiek kitokia – sulipdyta iš siurrealizmo, realizmo ir ironijos turinio, paglaistyta "minkšta", "švelnia", "aksomine" (anot V. Liutkaus) tapysena. Taip po apgaulingai romia išore tūno konfliktiška, absurdiška šerdis. Nori nenori toji šerdis implikuoja tokių sąvokų kaip "gyvybingumas" (biofiziologiniu aspektu), "juslumas", "įžūlumas", "paslaptis", "nejaukumas" radimąsi. Tačiau ar romia, gan monumentalia išore tik nebus "užkabinamos" amžinosios harmonijos, gėrio, tiesos vertybės? Tad lyg koks visagalis ar šamanas, atlinkantis įsielinimo aktą, dailininkas iki banalumo supaprastintos kasdienybės vaizdus čia pat paverčia kliedesiu. Juk nesvarbu kokiomis priemonėmis, bet kad pasimatytų įvairūs kūriniuose gyvenančių sielų rakursai su visomis jų įmantrybėmis, dorybėmis bei ydomis. Ir kuri gi iš paveiksluose gyvenenčių tikrovių: pasyvusis, monumentalusis luobas ar aktyvioji, nepapudruotoji šerdis yra svarbesnė? Greičiausiai jos abi, pridengdamos ir papildydamos viena kitą, puikiai atlieka joms menininko patikėtą užduotį – gluminti ir žaisti su žiūrovu; stebeilyti jam į akis, o kartu ir alsuoti jam už peties. Įdomu, ar pats įsielinimų meistras H. Natalevičius tiki savo įsielintųjų gyvumu?