Kinas

Ideologijos renesansas: gegužės tezės

Prasideda "Kino pavasaris ‘04"

Vaidas Jauniškis

iliustracija
"Penkios kliūtys"

Nesenoje TV laidoje "Prašau žodžio" žiūrovai beveik vieningai nusprendė, kad meno kūrinys gali sustiprinti tikėjimą. Nesvarbu, kad pavyzdžiu buvo pasirinktas vargu ar meno kūrinys – Melo Gibsono "Kristaus kančia". Gal tikėjimas net ir tokiu atveju nugali?

Romantiška balsavusiųjų nuostata išduoda, kad visgi iš meno norima šio to daugiau nei vien meno. Ir net sutinkama su tikėjimo piršimu, kuris taip pat yra ideologija, tegul ir vidinė.

Kažin ar "Kino pavasario" filmai nubrėš nekvestionuojamą ideologinę liniją – su 50 filmų, nespekuliuojant koncepcijomis, to nebūtų įmanoma padaryti, – tačiau kryptį galima aptikti: ideologiškai festivalis gali būti pavadintas "kairiuoju". O tai ne toks jau ir nesvarbus pokštas.

Šalyje, kuriai katastrofiškai trūksta bet kokios ideologijos, jos pakaitalą sėkmingai formuoja vienintelė – reklama ir kitos ekraninės vertybės, orientuotos į neva ideologiškai neutralią laimę, bet iš esmės ji vadinama sėkmingu pardavimu. Ir tai tradiciškai kvailai suprantama kaip dešiniųjų ideologija, nes paprastai piliečiai ideologiją įsivaizduoja geografiškai: dešinioji, stovint veidu į pietus, bus Vakarų, kairioji – Rusijos kryptis.

Tad pats laikas būtų ideologijai sugrąžinti bent kokį padoresnį supratimą, o "Kino pavasaris" – net ir nelabai sąmoningai – jį suteikia.

1968-ieji, Paryžius. Prancūzų filosofų, intelektualų diskursai, jaunimo riaušės prieš prastą švietimo sistemą, pagaliau konfliktai dėl Prancūzijos sinematekos ateities ir pokalbiai apie kiną, intelektualinė ir seksualinė laisvė, – ar gali būti tinkamesnis filmas tokios ideologijos pradžiai (festivalio atidarymui) už Bernardo Bertolucci "Svajotojus"?

Prieš vartotojišką rutininę visuomenę nusiteikęs ir Samuelis Benchetrit, bandantis prikelti iš numirusiųjų Janis Joplin, Johną Lennoną ir kitus gėlių vaikų laikus filme "Janis ir Johnas". Komedija ne be racionalaus grūdo. Filmas mums pereina ir į realybę – Marie Trintignant bylą, pasibaigusią taip pat kažkaip... kairuoliškai, maištingai, nukėlusią visą Trintignant’ų klaną nuo istablišmentiško postamento. Postamentu filme tampa kadras, primenantis "Traukinių žymėjimo" vizitinę kortelę – Christopherio Lambert’o herojus po geros dozės ima kilti į padanges sėdėdamas ant apšnerkšto klozeto.

Filme iš verslo roboto į gyvą atvirsta draudimo agentas Pablo. Danų "Palikimo" veikėjui tenka imtis drastiškų vadovavimo priemonių, nes gyvenimą ima keisti atsakomybė ir dideli (labai dideli) pinigai.

O apie tuos, kurie jų neturi – brazilų "Dievo miestas". Rio de Žaneiro gyvenamųjų namų kvartalai, 7-ajame dešimtmetyje sumanyti kaip gerovės, gyventojų aprūpinimo būstu projektas, tampa pavojingiausiu rajonu. Nauja, braziliška "Neapykanta", kurioje vienas imasi pistoleto, kitas – fotoaparato. To shoot.

Kokia neapykanta veržiasi iš prievartautojo, devynias nekarpytas minutes dorojančio Monicą bella Bellucci, kad dvigubai daugiau tai sugrįžtų jam? "Nesugrąžinamas laikas" – bandymas laiką pasukti atgal, į šviesią praeitį, ir ta pradžia protestuojantis ateičiai.

iliustracija
"Šiame pasaulyje"

Pagaliau ideologija negali nedvelkti iš Oliverio Stone’o: JAV televizijos net atsisako rodyti "Comandante" apie Fidelį Castro. Suprantama, pagiriamasis žodis kvailybei gali būti jau tendencingas, bet gal įdomu pažiūrėti, kaip ta kvailybė atrodo? O jei televizijos kaltino Stone’ą neobjektyvumu – jam tai turėjo skambėti kaip komplimentas.

Neabejoju, kad po šio filmo ir po italų Gianni Mina "Keliaujant su Che Guevara" atsiras ir daugiau graffity, marškinėlių, kepuraičių su draugu Che. Dokumentika, kaip bandymas išsiaiškinti nebevartojant prasmės netenkančio žodžio "objektyvus", dvelkia ir iš Stone’o kadrų Izraelyje ir Palestinoje filme "Persona non grata". O buvusi valdžioje Ispanijos liaudies partija (Liaudies!) ir jos lyderis atsisako kalbėti į kamerą režisieriui Julio Medemui, norėjusiam patyrinėti, ką reiškia būti basku, kas yra toji "Baskų realybė".

Britai tarp dokumentikos ir true story: kai kurie Vatikano kardinolai, Katalikų lyga pasmerkia Peterio Mullano "Magdalietes", bet ne kraupiai pasielgusius Bažnyčios tarnus. Michaelis Winterbottomas, kurdamas "Šiame pasaulyje", trenkiasi iki Pešavaro Pakistane, kad imtų kuo realiau filmuoti pabėgėlių kelią iki Londono kertant sienas (net ir filmavimo trupės nariams) nelegaliai. Amžinas tapsmas kitu: Pešavare tu – kitas, Londone kitais tampa jie.

Tarsi buvo kalbėta apie internacionalumą, dabar vadinamą kosmopolitizmu ir virstantį realia koprodukcija, bet jos vaisius – filmai apie skirtybes ir kažką svetima. Kurioje pusėje kas svetimas ir kodėl – kandžiai ironiškai ir kartu kiek tragiškai klausia palestinietis Elia Suleimanas filme "Dieviškas įsikišimas", ir siūlo visai nelinksmą išvadą: vargu ar Izraelio ir Palestinos konfliktas kada nors bus išspręstas. O bosnių ir serbų "Sprogime"? Tema neišsemiama, pasaulis ją tik papildo. Ideologija ekrane yra ideologija gyvenime. Tereikia ją pasivyti.

Visgi grįžtant prie tikrojo kino: man regis, riba tarp ideologijų ir jų priėmimo, tarp žiūrovų atvirumo kinui ir kitam bus nutiesta ties turkų "Vienišiumi". Ne todėl, kad geografiškai Stambulas yra tarp Europos ir Azijos, ten žiemos paveikslas daug kur panašus ir į mūsų. "Vienišius" užduoda klausimą apie gebėjimą žiūrėti ir pamatyti kiną: ar jau esame atpratę nuo Tarkovskio dvasios, ar dar sugebame įsižiūrėti į kadrą, kasdienybės slinktį peizaže ir veikėjų smilkiniuose? Ar, kaip filmo herojus, kiek pavaidinsime prieš kaimietį "elitą" ir pažiūrėsime Tarkovskį, o jam išėjus (kiek to Tarkovskio galima?), įsidėsime "pornuchos" kasetę? Filmas kaip šachmatų partija, kurioje kas epizodas keičiasi žiūrovų simpatijos herojams. Bet kinas čia tampa pagrindiniu klausimu, kurį užduoda ir "Kino pavasaris".