Gražioji žuvelė

Romo Vilčiausko undinė Užupyje M. Raškovskio nuotr.

Jos gražios ir keistos, kartais mirtinos. "The Independent on Sunday" žurnalistė Philippa Scott tyrinėja, iš kur jos atsirado ir kodėl yra tokios svarbios dailėje ir literatūroje.

Visos undinėlės ilgaplaukės, nepaprastai gražios, jų balsai gundantys, jos gali sukelti ir numalšinti audras, gali pranašauti ir išpildyti norus. Šie atributai jas sieja su klasikiniu fatališkos moters ir raganos įvaizdžiu. Undinėlės kūno apatinė dalis panaši į žuvies, nors žuviškumo laipsnis varijuoja. (Karalienės Viktorijos laikų menininkas Johnas Williamas Waterhouse’as, kaip ir daugelis kitų, bandė atsakyti į klausimą, kaip mylėtis su undine; jo "Sirena" nuo žmogaus skiriasi tik kojas dengiančiais žvynais.)

Undinės, bėgant šimtmečiams, pastebėtos daugybę kartų; Kristupas Kolumbas 1493 m. laivo žurnale rašė: "Pamačiau tris sirenas, iškilusias labai aukštai iš jūros. Jos ne tokios gražios, kaip paprastai tapomos, nes tam tikra prasme jų veidai vyriški." Anglų navigatoriaus Henry Hudsono laivo žurnale aprašomas 1608 m. įvykis: "Šįryt vienas iš mūsų komandos pažvelgė už borto ir pamatė undinę. Pakvietė kitus į ją pažvelgti, o kai vienas atėjo, ji jau buvo labai arti laivo ir atvirai žvelgė į vyrus: šiek tiek vėliau pakilusi Jūra ją apvertė: aukščiau bambos jos nugara ir krūtys buvo kaip moters (taip sako tie, kurie ją matė), jos kūnas buvo tokio pat dydžio kaip mūsų, jos oda labai balta, ilgi plaukai krito ant nugaros, juodos spalvos; jai pasineriant, jie pamatė uodegą, kuri buvo kaip jūros kiaulės ir raiba kaip skumbrės. Tų, kurie ją matė, vardai – Thomas Hillesas ir Robertas Raynaras."

Šaltakraujis undinės apatinės kūno dalies žuviškumas žymi seksą be meilės ir austrę primenančias moteriškas genitalijas. XIX a. tapytojų galvas buvo užvaldžiusi moters, šaltakraujės gundytojos, idėja; ištisos geros drobės mylios padengtos nuogais moterų kūnais, išnyrančiais iš teškenančių ir putojančių bangų sūriame ar gėlame vandenyje, net turkiškoje pirtyje. Opera – natūrali fatališkų moterų ir sirenų aplinka: Wagneris tiekia valkirijas, Reino mergeles, Norną; Keatso "Gražioji negailestingoji dama" yra Wagnerio Veneros sesuo, užmaskuota viduramžišku blogiukės įvaizdžiu. Ją perėmė Swinburne’as, Burne-Jonesas, Beardsley ir kiti. Tennysonas, Rossetti, Baudelaire’as – daugelis XIX a. poetų pasidavė sirenų, undinių ir jų mirtino geismo kerams. Arnoldas Bocklinas dažnai grįždavo prie undinių šeimynos įvaizdžio, net T.S. Elioto iki smakro užsisagstęs Prufrokas vaikštinėdamas paplūdimiu manė girdėjęs "undines, dainuojančias viena kitai" ir įsivaizdavo matęs jas bangose. Giuseppe Lampedusa sukuria "Profesorių ir undinę", Oscaras Wilde’as – "Žveją ir jo sielą". Vienintelė Dvoržako opera "Rusalka" pagrįsta tamsesne, senesne liaudies pasaka, kurią pasiskolino ir Hansas Christianas Andersenas, rašydamas undinėlės istoriją, XX a. neišvengiamai subanalintą kompanijos "Disney". Geismas dažnai turi baimės atspalvį, o baimė išsklaidoma šaipantis ir menkinant. XIX a. Anglijoje buvo gyvai prekiaujama Jenny Hanivers įvaizdžiu – tai vardas, duotas "undinėms", sudurstytoms iš tokių skirtingų būtybių kaip rajos, žuvys ir beždžionės. XIX a. 3-iajame dešimtmetyje vikaras Robertas Hawkeris įprato persirenginėti undine ir pozuoti ant uolos. Apnuoginęs viršutinę kūno dalį, užsidėjęs peruką, o apie kojas apsivyniojęs klijuotę, jis sėdėdavo ant uolos su veidrodžiu rankoje ir garsiai dainuodavo. Žinia pasklido, žmonės rinkdavosi pažiūrėti ir pasiklausyti "undinėlės" dainos, o undinėlė kiekvieną naktį klusniai atliko savo vaidmenį. Pagaliau Hawkeris užkimo ir sukarksėjęs "Dieve, saugok karalių" šoko į bangas. Apie "tikras" undines nebepranešama, bet noras jas pamatyti maitina netikrų undinių madą naktiniuose klubuose, kine, muzikos videoklipuose, o Niujorke kasmet vyksta undinių paradas.

Yra ir užsimaskavusių undinių. Manet Olimpija pozuoja ištiestomis ir žemiau kelių sukryžiuotomis kojomis. Jos išlenktos pėdos iš dalies atrodo kaip pelekas, o juoda katė lovūgalyje riečia nugarą ir imituoja jos žvilgsnį. George’o Clairino nutapyta Sarah Bernhardt prigulusi šezlonge, putojančių nėrinių ir slidaus satino klostės banguoja ant grindų už jos sukryžiuotų kojų ir išlenktų pėdų, o šalia susirietęs budrus kurtas. Pėdos ir slidumas turi savo erotines reikšmes, šalia tūnantys gyvūnai yra užuomina į raganiškumą ir senovės deives. Šlovingoji Venecija, miestų femme fatale, yra architektūrinė undinė. Jos pamatai vandenyje, o ji prigulusi paviršiuje laukia, kol sugrįš iš jūros jos meilužiai ir pagarbins ją prisiplėštais lobiais, ką jie ir darė, o dodžai kasmet rengdavo išmoningą tuoktuvių su jūra ceremoniją, vandeniui atiduodami aukso žiedą.

Undinės atsirado Artimuosiuose Rytuose. Šumerų 4000–3000 m. pr. m. e. susiformavę pasaulio sukūrimo mitai pasakoja apie iš vandenų iškilusias dievybes, mokiusias Mezopotamijos gyventojus. Jų deivė Atargatė buvo pirmoji undinė, o jos pavidalą turinti Derceta prarijo ir vėl pagimdė saulės dievą Oaną (biblinį Joną). Sirijoje Atargatė buvo žinoma kaip Dea Syria, ar "Vizijų dama", lydima žalčių. Plinijus aprašė Atargatę kaip pusiau žuvį, pusiau moterį; Lucianas pavaizdavo ją kaip šventą žuvį, padengtą aukso papuošalais, garbinamą Hierapolio šventykloje, kur piligrimai susilaikydavo nuo žuvų ir karvelių valgymo. Atargatė tapo graikų Afrodite ir romėnų Venera, gimusia iš jūros geldelės. Kompostelos šventovėje, kadaise pašvęstoje jūros deivei, kuri vietos legendose egzistuoja kaip undinė Marina, piligrimai neša ar dėvi simbolinę geldelę, o tikintieji visur krikštijami (t.y. atgimsta) iš krikšto indų, dažnai primenančių geldeles. Meilės ir kelionių jūra globėjos Veneros palydovas – delfinas, jos šventas paukštis – karvelis, jos gėlė – rožė. Ji dažnai laiko geldelę ar veidrodį; veidrodis visada siejamas su tiesos atspindėjimu, tad – su savęs pažinimu.

Venera kartais vaizduojama laikanti savo ilgus plaukus suriestus kilpomis šalia galvos, dažnai šį gestą imituoja dviuodegės undinės, laikydamos sulenktas uodegas. Bet ir Veneros, ir undinių laikomos šukos yra žodžių žaismas – graikams ir romėnams jos reiškė ir geldelę, ir vulvą. Šukos turi dar vieną reikšmę, nes, kaip ir Venera, undinė turi galią sukelti vėją ir paveikti orą bei bangas. Mazgų plaukuose iššukavimas yra vėją veikiantis burtas, o kai kuriuose pakrančių regionuose moteris šukuoja plaukus tol, kol jos jūreivis saugiai grįžta į uostą. Anglų Armados naudojamame karalienės Elžbietos portrete nupieštas undinės veidas reiškia, kad anglų laivyną išgelbėjusi audra siejama su karalienės (undinės) galiomis. Egipte Venera-Afroditė yra Izidė, kartais vaizduojama undinės pavidalu, bet dažnai stovinti ant jauno mėnulio arba "Izidės valtyje", o jaunas mėnulis yra dvigubos undinės uodegos pirmavaizdis.

Ievos pirmtakė Lilita, užsispyrusi būtybė ilgais raudonais plaukais, pamišusi dėl papuošalų, atsisakė tarnauti Adomui (kaip sakoma, tikra kvailė). Ją pakeitė Ieva. Viduramžių rojaus sodų atvaizduose ir žalčio (t.y. Lilitos), ir Ievos veidai bei torsai vienodi, bet Lilitos kūnas baigiamas žalčio uodega. Žaltys žmonijai pasiūlė savęs pažinimo vaisius – tai primena undinės veidrodį. Michelangelo Siksto koplyčios velnias yra sparnuotas ir turi gyvatės uodegą.

Didžiulė hibridų su žalčio uodegomis šeimyna yra undinės pusseserės ir pusbroliai, ir kai Bažnyčia diskreditavo pagoniškus dievus, undinėms viduramžių bestiarijuje suteiktas gyvūno statusas. Teologai nusprendė, kad nors undinės (o pagal mažiausiai vieną popiežiaus bulę, ir visos moterys) neturi sielos, ją gali gauti per krikščioniškas vedybas. Undinių atvaizdai bažnyčiose perspėdavo apie kūniškų aistrų pavojus, jų šukos ir veidrodžiai simbolizavo moterišką tuštybę. Kitos hibridinės būtybės (sfinksai ir harpijos) – pusiau gyvuliai, pusiau moterys – taip pat pasirodo bažnyčiose kaip fatališkos moterys. Nors jos taip pat kilusios iš senovės dievybių, kurias visada lydėdavo gyvūnai, Bažnyčia jas interpretuoja kaip įgimto moters gyvuliškumo simbolius. Taip pradėtos atpažinti raganos, paplito jų deginimas.

Diskredituotos undinės anglų tavernose tapo populiaria nuoroda į girtuoklystę ir prostituciją; "Undinės taverna" Čypsaide išgarsėjo dėl ten besilankančių padugnių, poetų ir rašytojų. Tarp reguliarių lankytojų buvo ir Shakespeare’as (aprašęs undinę "Vasarvidžio nakties sapne"), Marlowe ir Jonsonas. Po daugelio metų Keatsas parašė "Undinės taverną".

Undinės pateko į alchemikų tekstus ir graviūras kaip padedančios suprasti žmogaus proto prigimtį, atstovaujančios ir žmogiškumui, ir gyvuliškumui. Vyrus žlugdantys meilė ir geismas yra dažna XIX a. tema, nors Carlo Jungo žmona Emma apmąstydama undinės alcheminį vaidmenį rašė, kad simbolinis jos vilionių tikslas – "įpainioti" mus į "tikrus santykius". Jei tai tiesa, tai kelia liūdnas mintis, nes undinės meilė visada pasmerkta. Net tuose pasakojimuose, kur ji kurį laiką gyvena su mylinčiu vyru, ateina išdavystės momentas, nustumiantis ją – kenčiančią, prieš jos valią – atgal į jos stichiją. Undinė primena mums, kad grožis ir kito troškimas negarantuoja laimingos meilės.

Jungas manė, kad tamsusis animos aspektas persekioja vyrus piktavalės moters baime tada, kai jie nevertina moters ir blogai su ja elgiasi. Undinė suvokiama kaip vandenyno femme fatale, o XIX a. Europoje tapo madinga būti sunaikintam tokių "fatališkų moterų" kaip Cora Pearl, La Paiva, Lillie Langtry, La Belle Otero, kurių reputacija rėmėsi turtais, išsunktais iš atsidavusių meilužių. Norėdama, kad jai sektųsi, kurtizanė pirmiausia turėjo atsisakyti natūralaus jausmo. Cora Pearl sakydavo jaučianti "instinktyvią vyrų baimę". Mylėti emocionaliai nepasiekiamą moterį yra vyrų, negalinčių ar nenorinčių emociškai įsipareigoti moteriai, bet norinčių, kad juos laikytų meilužiais ir romantikais, fantazija. Nu(si)skandinimą galima interpretuoti kaip nesąmoningą vyro baimės būti užvaldytam moters seksualumo ir emocinio prieraišumo metaforą, taip pat ir tapatybės bei savikontrolės meilės akto metu praradimo metaforą.

Bet Veneros palydovas buvo "žuvų karalius" šiltakraujis delfinas. Į undinės uodegą įkištas žmogaus torsas gali plaukti, bet negali judėti į šalis kaip tikra žuvis, tik aukštyn ir žemyn, kaip visi banginių šeimos gyvūnai, kurių kūnai, išsivystę iš sausumos žinduolių, vis dar turi rudimentines kojas ir klubus. Jų kūnai nėra žvynuoti, tad undinės žvynus reikėtų laikyti menine konvencija. Pirmosios undinės/deivės buvo ne šaltos, bet šiltakraujės; galbūt Emma Jung buvo teisi dėl jų žavesio.

Mūsų moksliškajame amžiuje ankstesni undinių pastebėjimai aiškinami lamantinais ir diugonais, kurie žindo savo jauniklius laikydami juos tarp poros krūtų. Su šiuo teiginiu susijęs vienas nemalonus faktas: pagal jūreivišką tradiciją Šri Lankos vandenyse pagavus šią nelaimingą žinduolę, laivo kapitonas turi teisę ją išprievartauti pirmas, po to tą patį daro visa įgula. Banginių šeimos atstovas diugonas yra beginklis šiltakraujis žinduolis, turintis tokiam piktnaudžiavimui tinkamus lytinius organus. Visų banginių šeimos atstovų protėviai kadaise gyveno sausumoje. Kiti žinduoliai, pavyzdžiui, drambliai, grįžo į sausumą, bet jų lytiniai organai pasikeitė taip, kad būtų tinkami poravimuisi susiglaudus priekiais vandenyje. Dramblių poravimasis iš tikrųjų labai sudėtingas. O tai veda į evoliucijos teoriją, siejančią mus su vandenine beždžione. Šios teorijos laikosi Hardy, Morganas, Verhaegenas, La Lumiere’as, Mayolis ir kiti. "Bet kur įrodymai? Kur fosilijos?" Hardy mano, kad Mioceno kloduose galima būtų rasti suakmenėjusių "trūkstamų grandžių", įrodančių buvusį gyvenimą vandenyje.

Pamąstykime, koks svarbus vanduo mūsų gyvenime, kaip mums būtina taškytis ir nardyti. Daugumai žmonių vasaros atostogos – tai jūra, paplūdimys ir vandens sportas. Vandens trauka galinga ir nuolatinė, tiesą sakant, mes niekada neišbridome iš vandenyno. Neseniai Odentas ir Tarkovskis pradėjo praktikuoti gimdymą vandenyje, pripažindami moterų norą gimdyti kuo arčiau vandens. Kartais pakanka vandens garso ar mėlio platybės. Naujagimiai sugeba be jokių pastangų ir be baimės plaukti. Vandeninės kilmės teorija paaiškina daugybę keistų fizinių savybių, be kita ko, ir nardymo refleksą. Kai žmogaus veidas panyra į vandenį, automatiškai sumažinamas kraujo tiekimas į kitas kūno dalis, išskyrus širdį ir smegenis – tokia reakcija būdinga banginiams, ruoniams, pingvinams ir kt. Manoma, kad nusileidusios gerklos lemia sugebėjimą kalbėti, o tai – nardymo mechanizmas. Skirtingai nei mūsų artimiausi giminaičiai beždžionės, žmogaus kūnas taip sutvertas, kad lytinis aktas veidu vienas į kitą būtų patogiausia ir efektyviausia poza. Taip pat yra su banginių šeimos gyvūnais ir kitais žinduoliais, kurie kažkada buvo prisitaikę gyventi vandenyje.

Oppiano rašė: "...delfinai dar nepamiršo kadaise buvę žmogiškomis būtybėmis ir savo paslaptingoje sieloje saugo to laiko prisiminimus". Galbūt mūsų susižavėjimas undinėmis – tai mūsų sieloje slypinčios evoliucijos atminties aidas?

parengė A. N.