Dūriai į smegenis ir jausmus

"Vagies dienoraštis" E. Makarsko nuotr.

Lietuvoje šiuolaikinį šokį kuria nedaug choreografų. Čia galima būtų eilinį kartą padejuoti, kad tinkamų sąlygų dirbti ir jiems, ir dar tik bandantiems savo jėgas nėra arba beveik nėra. Tačiau, žiūrėk, tai vienais, tai kitais metais ima ir šmėkšteli Lietuvos šiuolaikinio šokio padangėje nauja choreografo pavardė.

Šis sezonas buvo vienas iš tokių. Dviejuose šokio teatruose, dirbančiuose visiškai skirtingu stiliumi, buvo parodyti vienaveiksmiai spektakliai, kuriuos sukūrė ne tiems teatrams vadovaujantys choreografai. Vasario mėnesį Birutės Letukaitės vadovaujamas šokio teatras "Aura" pristatė savo šokėjo Dariaus Algio Stankevičiaus spektaklį "Vagies dienoraštis", sukurtą pagal Jeano Genet to paties pavadinimo knygą. Tai ne pirmasis D.A. Stankevičiaus kūrybinis darbas. 1996 m. pirmajam "Lietuvos šiuolaikinio šokio projektui", tapusiam festivalio "Naujasis Baltijos šokis" šaukliu, jis sukūrė dinamišką spektaklį "Paskalis". Vėliau savo kūrybiškumą D.A. Stankevičius realizuodavo improvizuodamas kitų choreografų spektakliuose.

Kitas dar naujumu tebedvelkiantis spektaklis – Lietuvos muzikos akademijos bakalauro (A. Cholinos aktorių šokėjų kursas), šiuo metu Helsinkio teatro akademijos magistrantūroje mokslus baigiančio Andriaus Katino ir tos pačios akademijos magistrės Marios Saivosalmi "Mėnesiena". Šio spektaklio ištrauką abu choreografai parodė 2002 m. žiemą "Lietuvos naujojo šokio projekte", o visą spektaklį, kuriame, be jų pačių, šoko ir suomių studentai, – pernykščiame "Naujajame Baltijos šokyje". 2004 m. kovo 8 d. LMA studentų atliekama šio spektaklio premjera įvyko "ACH" šokio teatre. A. Katino kūrybiškumas atsiskleidė jam studijuojant LMA I kurse. Tuomet su bendramokslėmis Sigita Mikalauskaite ir Indre Pačėsaite jis sukūrė komišką trio "Aš, Ji ir Ji". 2002 m. NBŠ festivalyje parodytas A. Katino ir M. Saivosalmi romantiškas duetas "Orfėjas ir Euridikė" čia viešėjusių užsienio kritikų buvo pavadintas "geriausiu lietuvišku festivalio kūriniu".

Ir "Vagies dienoraštį", ir "Mėnesieną" galima pamatyti šiuo metu vykstančiame "Naujojo Baltijos šokio" festivalyje, o skaitytojams siūlome žurnalistės Agnės Vaitasiūtės interviu su D.A. Stankevičium, A. Katinu ir M. Saivosalmi.

Darius Algis Stankevičius: "Vagies dienoraštis" – dūris į smegenis

Šokio pasaulyje jūs žinomas jau seniai: 1996 m. pastatėte savo pirmąjį kūrinį "Paskalis". Po ilgos pertraukos scenoje pasirodė "Vagies dienoraštis". Kaip per tą laiką keitėsi jūsų technika, šokio suvokimas?

Pradėjau šokti būdamas 26-erių. Tuo metu buvo daug skelbimų, kad "Aura" ieško šokėjų vyrų, tad nuėjau. Iš pradžių buvo sunku, nes buvau nelankstus, tačiau vis tiek pasilikau. Man tiesiog patiko šokti, niekada neklausiau savęs, kodėl ar kaip, tiesiog – patiko. Tai ir yra viena iš priežasčių, dėl kurios aš po savo pirmojo kūrinio "Paskalis" tiek laiko nieko nestačiau šokėjams. Kai pradedi kurti, nustoji šokti, o šokti aš norėjau. Žinau, kad "Paskalis" buvo sukurtas labai spontaniškai, greitai ir karštakošiškai, su dideliu užsidegimu. Vis dėlto tie metai nuo 1996-ųjų iki dabar suteikė man daug patirties, be to, padėjo įvairūs seminarai su užsienio choreografais.

"Vagies dienoraštis" yra sukurtas pagal knygą, jis yra skirtas dviem jūsų draugams. Į akis krinta įdomios dekoracijos: lova be kojų, unitazas. Iš kur kilo šios idėjos? Ką jos simbolizuoja?

Idėją brandinau kurį laiką, nors iš esmės tai buvo dūris į smegenis, jog reikia kurti. Medžiaga buvo pradėta rinkti jau anksčiau, tuo tarpu pats aktyviausias kūrybos procesas užtruko tris su puse savaitės.

Man patiko perskaitytos knygos idėjos, esą ir iš šlykščių dalykų galima padaryti gražius. Todėl ir mano kūrinys yra apie gražius ir negražius dalykus, apie meilę ir neapykantą, apie gimimo liniją, apie pačią gyvybę. Premjera įvyko vasario 14 d., tačiau nuo to laiko "Vagies dienoraštis" po truputį kito, nors esminių pakeitimų ir nedariau. Balandžio mėnesį, kai vėl bus rodomas spektaklis, aš pats, matyt, nebešoksiu. O dekoracijos, tiesą pasakius, nieko konkretaus nesimbolizuoja. Leidžiu pačiam žiūrovui interpretuoti, ką reiškia scenografija ar pati šokio idėja.

Kokį vaidmenį atlieka šokėjai "Vagies dienoraštyje"?

Kiekvienas jų kuria tam tikrą vaidmenį, daugiau abstraktų dalyką: jausmą, daiktavardį, bausmę, nusikaltimą, tai kyla iš šokėjo vidaus. Jie turi šokti personažą. Kiekvieno judesiai yra ne mano sukurti, tai – jų judesiai. Aš sukūriau tik pusės minutės vieną kombinaciją. Viskas atsirado iš jų improvizacijų, o aš tik sudėliojau tai laike. Taip ir išeina, kad kiekvienas šokėjas savo kombinacijomis atskleidžia tam tikrą personažą, kuris gimsta judant.

O kas apskritai, jūsų manymu, šokėjui turėtų būti svarbiausia scenoje?

Jausmas. Būtent tai norėjau iš jų išgauti.

Ar galima sakyti, kad judesiu Jums lengviausia išreikšti savo mintis?

Ne, man šis pasakymas labai banaliai skamba. Galbūt ne tik judesiu, bet ir jausmu.

Kokie Jūsų ateities planai?

Kitais metais bus naujas spektaklis. Dar nežinau koks, bet bus.

Andrius Katinas ir Maria Saivosalmi: švelniai apie šokį ir kūrybą

Jau žengėte pirmuosius žingsnius šokio pasaulyje. Sukūrėte du spektaklius: "Orfėjas ir Euridikė" bei "Mėnesiena", o kada apskritai prasidėjo jūsų pirmieji piruetai ir susižavėjimas šiuolaikiniu šokiu?

Maria Saivosalmi: Kaip ir visos mažos mergaitės, nuo vaikystės svajojau apie baletą. Penkerių metų pradėjau šokti privačioje baleto mokykloje. Vėliau, jau būdama paauglė, pabandžiau šokti šiuolaikinį šokį, ir jis mane sužavėjo. Būdama šešiolikos nuvažiavau į Helsinkį. Ten vienerius metus lankiau privačią šokio mokyklą, o po to įstojau į universitetą, šokio specialybę.

Andrius Katinas: Aš pradėjau šokti pakankamai vėlai, kai man buvo aštuoniolika metų. Iki tol studijavau chorvedybą. Po to įstojau į LMA studijuoti aktoriaus ir šokėjo specialybės.

Kas buvo sunkiausia pradžioje?

M. S.: Buvau labai jauna, o kai esi jaunas, tai lengviau viską priimi, esi viskam atviras. Be to, šiuolaikinis šokis man tikrai labai patiko. Prisimenu, mūsų klasėje buvo dvylika studentų. Vienuolika mėgo baletą, o aš viena buvau išprotėjusi dėl šiuolaikinio šokio. Didžiausi sunkumai prasidėjo, kai aš iš privačios mokyklos perėjau į teatro mokyklą. Joje buvo kreipiamas dėmesys ne į išorę, kaip balete: matai veidrodžius priešais save ir "darai" šokį. Čia tu turėjai gulėti ant žemės ir judinti tik vieną kūno dalį, kad susikoncentruotum į savo vidų.

A. K.: Aš pradėjau vėlai, neturėjau jokių pagrindų. Nežinojau, kaip save artikuliuoti. Tačiau tai buvo ir savotiškas privalumas. Galėjau sąmoningai atsirinkti, kas yra kas. Lengviau buvo įvertinti, noriu aš to ar ne, tinka man tai ar ne. Kai nesi nieko bandęs, tavo atspirties taškas yra nulinis, gali pasirinkti – eiti į kairę ar į dešinę. Bet pats suvokimas, kad tą dar prastai moku, to dar negaliu, nelabai žinau, atėjo laikui bėgant.

Andriau, Tu gyveni Lietuvoje, Maria – Suomijoje. Kaip jūs pradėjote dirbti kartu?

A. K.: Kai mokiausi ketvirtame kurse, Maria atvažiavo pagal "Erasmus" programą į Vilnių, Lietuvos muzikos akademiją. Aš turėjau kūrybinių idėjų, tad ieškojau žmogaus, kurio mintys būtų panašios, su kuriuo būtų lengva komunikuoti. Be to, man teko rengti diplominį darbą, tad kartu sukūrėm Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mergaitėms kompoziciją, ir taip užsimezgė ryšys. Po to nutariau važiuoti studijuoti magistrantūroje į Suomiją, nes programa ten yra labiau susijusi su šokiu.

Kuo skiriasi studijos Suomijoje ir Lietuvoje?

A. K.: Muzikos akademijoje aktorių ir šokėjų programa labiau orientuota į atlikėją. Čia apskritai negalima kalbėti apie šokėjo parengimą. Suomijos teatro programa yra sukurta tos šalies šiuolaikinio šokio terpei. Jie studijuoja šokį, judesį labai koncentruotai ir pagrįstai. Be to, pas juos bakalauro studijos trunka trejus metus, magistrantūros – vienerius. Dėstytojai ten keičiasi kas dvi, tris savaites, todėl per metus gauni daug daugiau ir įvairesnės informacijos. Be to, visi dėstytojai yra samdomi, todėl kiekvienos laidos kursas tampa kiek kitoks. Žinoma, programos modelis išlieka toks pats, tiesiog kinta tvarka.

M. S.: Po mokyklos turi būti labai lankstus, ne tik fiziškai, bet ir protu, greitai priimti ir suvokti naują informaciją. Be to, turi būti tikras, kad gali prisiimti atsakomybę už savo pasirodymus. Ir galbūt kitose Europos šalyse labiau spaudžiama techniškai, o Suomijoj labiau pabrėžiamas artistiškumas. Todėl šokėjai ne visada bus techniškai tobuli, bet gali būti tikras, kad jie visada ras savo kūrybinį kelią.

"Orfėjas ir Euridikė" buvo pirmas jūsų duetas, kuriuo norėjote išreikšti savo mintis ir pradėti savojo kelio paieškas. Kaip kilo šio kūrinio idėja?

M. S.: Tai buvo Andriaus idėja.

A. K.: Marią aš jau pažinojau prieš tai. Studijoms reikėdavo parengti duetus ar solo ir dažnai reikėjo rinktis muziką. Kartą visai netyčia užkliuvau už Ch.W. Glücko "Orfėjo ir Euridikės" operos prancūziškosios versijos. Tas atlikimas buvo toks idealus, kad aš "užsikabinau" ir tiesiog per kelerius metus ta idėja išsirutuliojo iki sceninės išraiškos. Pradinis impulsas kilo tik iš muzikos, iš paties mito: kaip viskas pasikeitė per tuos amžius, kaip skirtingose epochose skirtingai traktuojami tie mitai. Esmė ta pati, bet kultūrinis mito klodas visada gilėja. Paskui bandėm tai realizuoti.

"Orfėjas ir Euridikė", "Mėnesiena" yra švelnūs ir romantiški. Ar jūsų kūryba atspindi ir jūsų asmenybes?

A. K.: Darbas vienaip ar kitaip yra susijęs su kūrėju. "Orfėjo ir Euridikės" spektaklio idėja kilo iš to, kad man ir teatre, ir šokyje trūko visiško paprastumo, nuoširdumo, lengvumo. Visada matydavau kažkokį vaidinimą: pseudodrastiškumą arba pseudotragizmą, pseudofilosofiją. Man trūko scenoje žmogaus, kuris gali būti paprastas ir nuoširdus, gali šypsotis ir būti atviras. Scenoje labai daug formalumo.

M. S.: Norėjosi parodyti spektaklį apie gyvenimą: normalų ir paprastą, kad nereikėtų vaidinti savo viduje.

A. K.: Šokis juk ne visada turi būti nudailintas, tobulai nučiulptas. Kaip tapyboje egzistuoja grubi faktūra, netaisyklingi potėpiai, taip ir šokyje turi būti žmogaus emocijų, faktūros. Juk gražus stalas nebūtinai turi būti nušveistas iki blizgesio.

Atrodo, jog jūs daug reikalaujate ne tik vienas iš kito, bet ir kiekvienas iš savęs. Kiek užtruko visas kūrimo procesas?

Abu: Ilgai, labai ilgai.

A. K.: Pirma, mes niekada nežinojome savo tvarkaraščio, antra, nebuvo salių. Sėdėdavom ir laukdavom: gal kas nors išeis, gal užleis. Po to, kai gaudavome salę, pradėdavome kurti ir įstrigdavome kur nors. Tada laužydavom galvas. Galų gale nuspręsdavom eiti namo ir ten pagalvoti. Pradėjome dirbti po Kalėdų, o premjera buvo balandį. Techninėms repeticijoms reikėjo mėnesio, bet pačiai kūrybai, žiūrėjimui, keitimams – kur kas daugiau. Ypač kai dirbom su šokėjais, jie negalėjo skirti viso laiko šokiams, lankė paskaitas, dirbo. Užmokestis mažas, o jiems gyventi irgi reikia.

M. S.: Be to, didelis skirtumas, ar šoku viena ir su Andrium, ar su grupe. Aš jau žinau, ką Andrius darys toliau scenoje. O su šokėjais kitaip: sukuri jiems, po to pasižiūri ir matai, kad reikia viską perdaryti iš naujo.

A. K.: Tai metodikos problema. Mes naudojame savo šokio kalbą. Mums ji yra labai organiška ir natūrali, o kitam žmogui gali būti techniškai nepriimtina. Čia reikia kurti taip, kad tiktų tam žmogui, o tokiems dalykams nelabai yra laiko.

Taigi dirbote su įvairiais studentais iš Lietuvos ir Suomijos. Ar leidžiate savo šokėjams patiems improvizuoti, kurti?

A. K.: Improvizacija kaip metodas ir kaip laisvė yra du skirtingi dalykai. Kaip metodą mes ją naudojame dažnai, skatinam šokėjus reikšti savo impulsus šokiu, judesiu.

M. S.: Tačiau nėra taip, kad leidžiama daryti tai, ką nori. Forma yra griežtai apibrėžta, tačiau jos viduje gali jaustis laisvai. Šiaip ar taip, reikalaujame emocinės kokybės. Vienas svarbiausių dalykų improvizacijoje yra surasti judesio jausmą. Jeigu aš tiesiog pasakysiu šokėjams, kad prie to ar ano judesio dabar pridėkite jausmų, tai bus dirbtina, o improvizacijose po truputį atsiskleidžia tas tikrasis jausmas. Jis turi kilti iš judesio arba judesys iš jos. Tai turi būti glaudžiai susiję.

Kokie jūsų ateities planai?

M. S.: Dirbsime Suomijoje.

A. K.: Norėtųsi apsistoti vienoje šalyje. Turime planų sukurti kažką ir Lietuvoje, ir Suomijoje, norisi išvažiuoti ir į Centrinę ar Vakarų Europą, ten ką nors sukurti ar pasimokyti, gauti dar kažkokios informacijos.

Kalbėjosi Agnė Vaitasiūtė