Nauji atradimai – III

Česlovas Znamierovskis. Vilnius, 1973 m.

"Maldžio" galerijoje neseniai vyko XIX a. antrosios pusės – XX a. Vilniaus krašto dailės paroda. Įvairių žanrų, stilistiškai skirtinga ekspozicija – E. Armoškos kolekcijos dalis. Galerija tęsia dar su skandalingąja A. Samuolio kūrybos paroda pradėtą "Naujų atradimų" ciklą, pristatydama ligi šiol nežinomus ar menkiau tyrinėtus dailės kūrinius, reiškinius. Turime progą susipažinti ir su kolekcininko prioritetais, sukaupto rinkinio pobūdžiu.

Chronologiniu požiūriu ekspozicija orientuota į sudėtingą ir netrumpą Vilniaus krašto, taip pat ir visos Lietuvos dailės istorijos laikotarpį. Tačiau pagrindiniai parodos akcentai, potencialūs "nauji atradimai" sutelkti daugiausia į amžių sandūros, o ypač į XX a. dailės pavyzdžius – nuo kūrinių, susijusių su Vilniaus piešimo mokykla, vilnietiškojo klasicizmo tradicija, iki XX a. 2-osios pusės tapybos, kuriai čia atstovauja Č. Znamierovskio, P. Sergijevičiaus kūryba.

Turint omenyje nevienalytį, skirtingų tautinių klodų, sudėtingų politinių procesų pažymėtą Vilniaus krašto meną, parodoje taip pat sunku tikėtis didelių apibendrinimų, gilios dailės istorijos procesų analizės. Tai lemia ir ekspozicijos vertinimo pobūdį – didesni ar mažesni atskirų autorių kūrybos rinkiniai stebino tiek, kiek jie atitiko mums žinomą individualų stilių ar šiam prieštaravo. Pavyzdžiui, "Nauji atradimai – III" pristatė įdomią Boleslovo Balzukevičiaus darbų kolekciją. Šis garsios Vilniaus krašto dailininkų Balzukevičių dinastijos atstovas žinomas kaip skulptorius, kūręs daugiausia kamerines skulptūras, pagarsėjęs ir keliais žymiais monumentais, kaip kad prieš gerą dešimtmetį P. Mazūro atkurta simbolinė "Elektros" figūra, kadaise puošusi senosios elektrinės bokštą Neries pakrantėje. O parodoje demonstruotas netikėtas B.Balzukevičiaus autorystei priskiriamas grafikos rinkinys – miniatiūriniai portretai, eskiziškos figūros ir gamtovaizdžiai.

Neatsitiktinai greta spalvotų Ivano Trutnevo, ilgamečio Vilniaus piešimo mokyklos vadovo, litografijų, vaizduojančių populiarų ano meto ikonografinį tipą (Vilniaus bažnyčių vaizdai), parodos rengėjai įkurdino kelių garsių jo mokinių darbus. Tai dekoratyvus, konstruktyvių formų plakatas ("Alaus OKOCIMSKIE reklaminis plakatas", 1932 m.), sukurtas Vlado Drėmos, bei kukli nedidelio formato pastelė ("Pintinė su obuoliais", 1910 m.), priskiriama Vytautui Kairiūkščiui. Chrestomatiniai vieno svarbiausių lietuviškosios dailės modernizmo atstovų kūriniai, regis, neturi nieko bendra su realistinio natiurmorto vaizdavimo tradicija. Tačiau pasak dailėtyrininko Viktoro Liutkaus, tai – V. Kairiūkščio kūrinys, menantis studijų Vilniaus piešimo mokykloje laikus. Ši aplinkybė turėtų paaiškinti jo kitoniškumą.

Tarpukario laikotarpio Vilniaus krašto meninės terpės tendencijas savotiškai atspindėjo du įspūdingo formato tapybos darbai, susiję su sutuoktinių Houwaltų kūryba. Parodos rengėjų nuomone, jų autorius greičiausiai yra Ildefonsas Houwaltas, mokęsis pas Liudomirą Slendzinskį, nes abu kūrinius jungia neoklasicistinė vaizdavimo maniera – aiški, apibrėžta forma, linijos, piešinio iškėlimas spalvinės sandaros atžvilgiu, racionalus, logiškas komponavimas. Vienoje šių drobių vaizduojama skalbiančių moterų grupė, kitoje – ant vaizdingos kalvos vykstantis tapybos procesas – dailnininkas ir jo modelis kitų figūrų apsuptyje. Abiejų paveikslų fonai – Vilniaus senamiesčio motyvai. Paveiki paveikslų struktūra, akivaizdus autoriaus meistriškumas leidžia šiuos darbus laikyti vienais įdomiausių ir "kokybiškiausių" parodos eksponatų. Pro neoklasicistinį santūrumą prasiveržianti ekspresija čia atrodo tarsi vilnietiškojo neoklasicizmo variacija, emocionalumu pranokstanti šios krypties apologeto L. Slendzinskio kūrinius, kuriems būdingas pernelyg didelis sausumas, griežtumas, šaltas ir formalus žvilgsnis į vaizduojamą objektą.

"Naujų atradimų" serijos postūmį XX a. 2-osios pusės link čia iliustravo Česlovo Znamierovskio bei Piotro Sergijevičiaus kūriniai. Tokia galerijos strategija įdomi ir netipinė. Nors minėti tapytojai anuomet aktyviai kūrė, jų, o ypač baltarusių kilmės dailininko P. Sergijevičiaus (ir Č. Znamierovskis, nors labiausiai žinomas kaip peizažistas, yra sukūręs ideologiškai angažuotų figūrinių kompozicijų), darbus šiandien galime laikyti "konformistinės" Lietuvos dailės pavyzdžiais. Tai lemia dėsningą tokio meno "marginalizacijos" procesą – dabarties sąlygomis panašūs autoriai atsidūrė dailės istorijos paraštėse, jų kūryba neatrodo aktuali ar įdomi. Socialistinio realizmo terminas tampa nuosprendžiu, įkalinančiu kūrinius viename stiliuje; todėl jie tebėra tabu daugeliui dabarties tyrinėtojų, lieka nežinomi jaunesniems dailės žinovams ir mėgėjams. Taigi trečioji "Naujų atradimų" ciklo paroda liudija kolekcionieriaus liberalumą, galbūt – sąmoningą nusistovėjusių konvencijų nepaisymą.

Gausi Česlovo Znamierovskio tapybos kolekcija leido susipažinti su pagrindinėmis tapytojo kūrybos ypatybėmis. Daugumą XX a. 5– 8-ojo dešimtmečių kūrinių sudarė peizažai. Jų maniera įvairuoja nuo natūralistiškos traktuotės, idiliškų vaizdelių iki realistiškos, saikingai apibendrintos tapysenos – tai atskleidžia Č. Znamierovskio kūrybos ir rusų mokyklos sąsajas. Čia iš daugmaž giminingos paveikslų visumos išsiskyrė tik nedidelio formato, ekspresyvus, kontrastingo kolorito peizažas. Deja, šio darbo sukūrimo laikas nežinomas, tad sunku susidaryti nuomonę apie jo atsiradimo aplinkybes, kontekstą.

P. Sergijevičiaus kūriniai – taip pat panašaus laikotarpio, aprėpiantys nuo 5-ojo iki 8-ojo dešimtmečio pradžios. Formaliai visuose šio dailininko kūriniuose akivaizdus piešėjiškas, linijinis pradas, gerai apgalvoti kompoziciniai sprendimai. Tačiau "neutralaus" turinio kompozicijos (keletas portretų, buitinių vaizdelių) čia liko įdomiausiųjų – politiškai angažuotų kūrinių šešėlyje. Juolab kad šio autoriaus pavardė šiandien asociuojasi būtent su socialistinio realizmo, stalinistinės epochos Lietuvos daile. Parodoje eksponuojami penki tokio tipo P. Sergijevičiaus darbai. 1970 m. sukurtas didelio formato "Šokis LIAVONICHA" – totalitarinio režimo nuostatų nulemtas modelis – pasižymi natūralistišku vaizdavimu, optimizmu spinduliuojančiu koloritu, siautulingame šokio ritme besisukančių veikėjais. Greta smulkmeniško, reportažinio stiliaus – ekspresyvios, tarsi neužbaigtos ar pradėtos taisyti detalės. Eksponuojamas ir dešimtmečiu anksčiau P. Sergijevičiaus sukurtas mažesnio formato paveikslas, aiškiai vaizduojantis tą pačią vietovę ir veiksmą ("Festivalis Naručio ežere"). Galbūt pastarasis – didžiosios kompozicijos eskizas, paruošiamasis darbas, išsiskiriantis impresionistiška, eskiziška maniera. Taigi matyti akivaizdus skirtumas tarp ano meto "oficialaus", skirto viešai demonstruoti kūrinio ypatybių ir intymesnio, greičiausiai pagalbinio paveikslo. Kitos čia demonstruoto "oficiozo" apraiškos taip pat įdomios: štai "Medelių sodinimas" (1951 m.) arba "Traktorininkų pietūs" (1967 m.) – irgi tipiškos socialistinio realizmo stiliaus apraiškos. Tačiau pirmasis kūrinys pasižymi tapysenos, kompozicijos organiškumu, o pietaujančių traktorininkų figūros atrodo tarsi dirbtinai "priklijuotos" prie pilkšvo arimų fono ir sudaro keistą dviejų autonomiškų kūrinių, sujungtų į vieną, įspūdį. Tokie akibrokštai sugestijuoja daugybę versijų – tai galėtų būti tam tikra tapybos proceso stadija, kardinalus paveikslo perkūrimas ar tam tikrų detalių užtapymas.

Komunistinės santvarkos paveiktas menas – didžiulė retenybė Lietuvos parodų salėse. Todėl parodoje eksponuojami P. Sergijevičiaus kūriniai bene labiausiai pateisina "atradimų" devizą ir papildo šiuolaikinės mūsų dailės diskursą.