Dailė

Apie Vilnių kitaip

Loic Salfati ir Vytauto Michelkevičiaus fotografijų paroda Prancūzų kultūros centre

Vika Ryžovaitė

iliustracija
Loic Salfati. Vilnius

Du fotografai – prancūzas Loic Salfati ir lietuvis Vytautas Michelkevičius – surengė bendrą fotografijos parodą apie Vilnių. Pirmasis – vėjavaikiškai besibastantis po Vilniaus gatves ir spontaniškai fotografuojantis kelyje pasitaikiusius miesto vaizdus: naujus ir senus pastatus, "padėvėtus" kiemus, pasislėpusias gatves, kur ne kur pasitaikančius žmones. Antrasis – "misteris-koncepcija", ilgai mąstęs ir sumąstęs, padarė Vilniaus panoraminių vaizdų seriją su ženklu "Welcome": tarsi maži, turistams skirti nuotraukiniai žemėlapiai, net su nuoroda, kurioje vietoje turi trypčioti, kad pamatytum prieš akis atsiveriant vienokį ar kitokį turistų nutupėtą miestovaizdį. Tik va, kaip rasti tą vietą, iš kurios gali išvysti būtent tą, o ne kitą miesto panoramą, Vytautas taip ir nepaaiškino (gal reikėjo nubraižyti atskirą kelio žemėlapį su nuoroda, į kurį kalną keberiotis?). Ironiškas gi tu, Vytautai! Nejau negaila vargšų turistų, kuriuos taip ir matau beviltiškai klaidžiojančius su vis mažėjančia viltimi, besistengiančius surasti tam tikrą gamtovaizdį (prieš akis iškyla animacinio filmuko "Ežiukas rūke" vaizdai…).

Bet nesismulkinkim, visgi koncepcija puiki – bendrą nuotraukos vaizdą sudaro dvi nuotraukos: mažesnė ir didesnė. Mažesnę, po kuria parašyta "vieta, kur reikia stovėti", papildo didesnioji, su užrašu – "miestovaizdis, kurį reikia matyti". Pasak V. Michelkevičiaus, "dar vienas aspektas – tai vaizdo ir įvaizdžio sueitis. Gražūs ir nuglamonėti miestovaizdžiai – tai lengvai vartojama miesto įvaizdžio dalis. Ir atvirkščiai – įvaizdis virsta vaizdu, kai žiūrima tiesiai po kojomis. Pirmojoje (mažesnėje) nufotografuota "ta vieta": akmenukai, žolytė, grindinio plytelės, sniegas su spygliais ir t.t., antroje (didesnėje) prieš akis atsiveria panoraminis miesto vaizdas: pastatai ir stogai. Jei atvirai, tai dar nežinia, kuris vaizdas labiau traukia akį – ar matomas nudelbus akis po kojom ("vieta, kur reikia stovėti") ar iš viršaus į tolį ("miestovaizdis, kurį reikia matyti"). Nors jis tarsi nedalomas, bet manau, kad jausmingos, itin poetiškos sielos mergužėlės (arba gerbėjos) rinksis pirmąsias gamtines fotografijas. Vilniaus senosios kartos inteligentijos atstovai, žinoma, panoramines foto (nostalgija senajam Vilniui, nes žiūrint iš "paukščio skrydžio", tiksliau – kalno ar kokio namo stogo, dominuoja senoji architektūra), o konceptualistais save tituluojantys jaunieji menininkai, arba "chebrytė prie meno", šiukštu, net nebandys skaidyti šių nuotraukų į atskiras dalis, nes kurgi tada pasidės panelė koncepcija?

iliustracija
vieta, kur reikia stovėti
Vytautas Michelkevičius. Vilnius

Pati fotografo V. Michelkevičiaus koncepcija tikrai pagirtina. To dar neteko matyti (skamba kaip iš TV reklamos). Ne, panašių panoraminių vaizdelių teko matyti ne tik senesnės kartos fotografų darbuose, bet ir spoksant nuo Gedimino pilies, Trijų kryžių kalno ar net parduotuvėje… ant solidžių saldainių "Vilnius" dėžutės viršelio. Mane nustebino pati pateikimo idėja ir sumanymas originaliai susieti tokius, atrodo, įgrysusius Vilniaus vaizdus su tekstinėmis instrukcijomis, kaip mes turime į juos žiūrėti ir vertinti. Tekstinė nuoroda čia – viena iš svarbiausių, ir tas pats vaizdas, užfiksuotas nuotraukose, įgauna kitokias, gilesnes prasmes. Tekstas atlieka kodo vaidmenį, bandant toliau aiškintis nuotraukų koncepciją. Kaip teigia V. Michelkevičius, "miestovaizdis yra sukonstruotas – tai tam tikras kultūrinis ženklas, nurodantis už savęs. Tai reiškia, kad vaizdas turi kitą prasmę, nei atrodo. Pats miestovaizdis iš tikrųjų neegzistuoja. Esant bet kurioje žemutinėje miesto vietoje (pvz., gatvėje), miestovaizdžio elementai matomi tik fragmentiškai ir visai kitu kampu. Tad panoraminis miestovaizdis gali būti tik įsivaizduojamas arba matomas atvirukuose. Išskyrus tuos momentus, kai atsiduriama tam tikrame miestovaizdžio matymo taške." Menotyrininkė A. Narušytė straipsnyje "Nuobodulio estetika: laiko sampratos kaita lietuvių fotografijoje" pabrėžė, kad kai kuriose lietuvių fotografų nuotraukose "nėra kontrastų ir viską niveliuoja pilkuma, nėra neįprastų žiūros taškų, kurie keltų keistumo įspūdį arba defamiliarizuotų kasdienybę, viskas regima iš kasdienio "akių lygio", o kompoziciją tarsi valdo atsitiktinumas". Neišsigąskit, gerb. fotografe V. Michelkevičiau, "deja", pas jus kitaip. Pirma – fotografijos ne "akių lygio", o "paukščio skrydžio" (panoraminės), jau vis kitoks, įdomesnis žiūros taškas, antra – atsitiktinių kompozicijų yra jūsų kolegos L. Salfati darbuose (kaip supratau, jis to sąmoningai siekė), o jūsų – išmąstyta fotografija (asmeniškai man nei spontaniškas, nei išmąstytas variantas nekliūna – svarbu rezultatas).

iliustracija
miestovaizdis, kurį reikia matyti
Vytautas Michelkevičius. Vilnius

Kalbant apie prancūzo fotografijas, ką aš galėčiau pasakyti? Tai visiška priešingybė V. Michelkevičiaus nuotraukoms. Gerai tai ar blogai – spręskite patys. Man tiko. Nespalvotos gatvių gyvenimo akimirkos. Šalia – fotografijos nuotaiką atitinkantys (kartais ne) poetės Eglės Miliauskaitės eilėraštukai. Apie ką rašys mergaitės, jei ne apie liūdesį, ilgesį ir meilę? Šiaip jau visai neblogai sužaista žodžiais. Beje, jei fotografas taip mato Vilnių, tai aš jo matymą įvardinčiau "tarybiniu žvilgsniu" į gatves, nors yra jo nuotraukose šiuolaikinių ar senovinių, ne vien "tarybinio" stiliaus pastatų, bet turi man jos "tarybinio" prieskonio, ir viskas. Savotiška ir primena vaikystę – taip ir maga jo nufotografuotomis gatvėmis žygiuoti su kokia nors Darbo dienos demonstracija, įsitvėrus ryškius balionus ir popierines gėlytes. Panašios A. Kunčiaus, A. Macijausko, R. Požerskio viešųjų erdvių nuotraukos. Taip kad ne prancūziškas prancūzo žvilgsnis į Vilnių, bet savitas, nors ir su lietuviškumo doze (matyt, aplinka veikia).

Parodoje gali rinktis – ar klaidžioti po Vilniaus gatveles bandant pažvelgti į aplinką "sulietuvėjusio" prancūzo akimis, ar pasijusti smalsaus turisto kailyje ir prilipti prie "turistinių atvirlaiškių". Tokią pramogą siūlo fotografas V. Michelkevičius: "Fotografijos – tai patarimai ar gidas į Vilnių atvykusiems turistams – nurodyta vieta, kurioje reikia užfiksuoti/pamatyti atitinkamą Vilniaus miestovaizdį. Šios vizualinės rekomendacijos galėtų skatinti turistų kūrybiškumą, atviruko pirkimo veiksmą keičiant jo nufotografavimu." Gera idėja, tik manau, kad turistai, apsiginklavę kokybiškomis "muilinėmis", mieliau lakstys su visa grupe paskui gidą, paniškai bijodami pasiklysti ir fotografuodami tuos pačius "kultinius" pastatus: Katedrą, Rotušę, Valdovų rūmus, Gedimino bokštą ir kt. Tiesa, tai ne panoraminiai vaizdai, bet kas uždraus palengva įkopti į Gedimino bokštą ir iš ten "nutraukti" tą patį 1000 kartų fotografuotą Vilniaus stogų ir bokštų ornamentą. Deja, kūrybiškumui vietos tarsi ir nebėra. Todėl turistams lieka tik žygiuoti į Prancūzų kultūros centrą ir graužti nagus stypsant prie fotografijų, grėsmingai artėjant nuojautai, kad niekaip nesuras tų vietovių, o jei netyčia ir aptiks, vis tiek taip nenufotografuos.