Vienos wellness

Gudmundsson Erró. "Madonna". 1996 m.

Amerikietišku žodžiu wellness (sveikata, puiki savijauta) Austrijoje vadinami sveikatingumo centrai, kuriuose atkuriama kūno ir sielos harmonija. Šiuolaikiniai muziejai, pavyzdžiui, ką tik po rekonstrukcijos atidaryti barokiniai Lichtenšteino rūmai, taip pat sumanyti kaip wellness vietos. Matyt, malonią sveiko gyvenimo pilnatvės būseną galima patirti daug kur – viskas priklauso nuo individualių organizmo poreikių. Tiesą sakant, pats Vienos miestas panašus į didelį sveikatingumo centrą, kuriame įvairiomis terapijos priemonėmis gydomos šiuolaikinės ar dar iš Freudo laikų paveldėtos negalios. Ir nors daugelis ligų nuo intensyvaus gydymo tampa chroniškomis, kasmet čia noriai užsiregistruoja kelios dešimtys naujų pacientų, neribotam laikui atvykstančių iš Balkanų ir Artimųjų Rytų.

Ko reikia Elkei

Georgo Karglo galerijoje Šleifmiūlgasėje, ketvirtajame Vienos rajone greta Našmarkto (Smaližių turgaus), veikia vilniečiams gerai pažįstamos kultinės austrų menininkės Elkės Krystufek paroda "NEEDS". Iš tolimiausio požemio kampo sklinda svaiginantys brandaus popso garsai. Mažytis televizorius bemaž apskritu ekranu rodo videofilmą: pakėlusi kairę krūtį, Elkė kažką rašo ant odos lūpdažiu, stebėdama procesą veidrodyje, o žiūrovas šias stigmas priverstas skaityti atvirkščiai, kaip praeivis skaito užrašą ant greitosios pagalbos automobilio. Paskui šiuolaikinio meno ikona nusimauna pėdkelnes kartu su kelnaitėmis bei įklotu ir tampa stebėtojams artima, pažeidžiama, prieinama tarsi Manet Olympia. Toliau videofilme rodomas parodos atidarymo performansas – menininkės draugai velkasi ir demonstruoja jos sukurtus drabužius, įgytus skuduryne ir perdirbtus, dažniausiai papuoštus Krystufek atvaizdu. Dekonstruktyvios mados pavyzdžiai (catharsis couture) čia pat iškabinti – galerijos lankytojai juos gali pasimatuoti persirengimo kabinoje.

Pirmą kartą ankštame solipsistiniame Elkės pasaulėlyje atsirado vietos kitiems. Parodoje "NEEDS" rodomi pirmieji Krystufek paveikslai, kurių pagrindinė veikėja – nebe Krystufek. 3 x 2 metro dydžio drobių, primenančių sovietmečiu populiarias tapytas filmų afišas, protagonistai perkelti iš XVIII–XIX amžiaus paveikslų: Jėzus ir Marija, Ingres’o Madame Riviere, tai pat – praėjusio šimtmečio menininkai, rašytojai ir muzikantai – Vivienne Westwood raudonu gobtuvu, Rimbaud, Leonardas Cohenas, Catas Stevensas bei jų motinos. Tapysenoje justi įžūlumas, sumišęs su baime, frustracija. Milžiniški veidai žiūri, o ne skirti apžiūrinėjimui. Leistis apžiūrimam, suvokti save kito žvilgsnyje – tai silnojo pozicija, kurią menininkė kilniai užleidžia žiūrovui. Antropologinį reprezentacijos matmenį įgyja kėdžių rinkinys (catharsis furniture), skirtas čia ir dabar nesančioms draugėms bei kolegėms. Baldų "tiuningas" Europoje madingas jau ne vieną dešimtmetį (kaip Lietuvoje – automobilių). Kėdes iš savo senojo buto, ant kurių sėdėjo Sue Williams, Lisa Ruyter, Karen Kilimnik, menininkė ištapė jų stiliumi. Bet čia nevalia pamiršti, kad kėdės buvo (veikiausiai ir tebėra) būtent Elkės nuosavybė.

Deja, "veidrodžio pakopos" atkryčio simptomų išvengti Krystufek nepavyksta: tarp įžymių veidų ji dažnokai įbruka nuogą savo kūną.

Šiuolaikinis menas turgaus paraštėse

Šiuolaikinio meno esmę bene geriausiai perteikia turgaus struktūra: vienoje pusėje – menas su gyvenimu (maistas), kitoje – artefaktų atranka ir perdirbimas (sendaikčiai). Matyt, neatsitiktinai prie Našmarkto šliejasi ir trys svarbiausios šiuolaikinio meno institucijos – "Secession", "Kunsthalle Project Space" ir "Generali Foundation".

Užpernai perstatytoje į šiltnamį panašioje Kunsthalėje (parodų plotas dabar trigubai mažesnis, nėra oro kondicionavimo įrangos, bet švenčiausios vietos – kavinės – dydis ir vieta nepakito) šmaikštusis niujorkietis Tonys Matellis pasodino porą piktžolių. Menininkas kovoja prieš vizualios reprezentacijos strategijas, pasitelkdamas nuogą kultūroje nepageidaujamo, niekais paverčiančio žmogaus (sodininko) pastangas objekto prezentaciją. Piktžolės (weeds) Matelliui tapo herojiniu poetiniu atmestinų paraščių simboliu, ydos ženklu, rastu gamtoje. Kaip tik dėl to, kad yra nekenčiamos, jos klesti ir triumfuoja, žiauriai primindamos mums tuščias mūsų ambicijas. Priešingai nei Duchampo pisuaras, muziejuje virtęs dailės kūriniu, piktžolės visur lieka pikžolėmis, pačiu savo buvimu kvestionuojančios ir menkinančios aplinką. Nors šią sąmoningai negerbiamą projektų erdvę vargu ar įmanoma dar labiau sumenkinti po to, kai Paulis Renneris čia rengė dekadentiškas gurmanų puotas.

1898-aisiais iškilęs Vienos dailininkų sąjungos "Secession" pastatas su auksiniu kupolu meno istorijoje vadinamas pirmuoju šiuolaikinio meno centru, o jo pagrindinė parodų erdvė – pirmuoju white cube. Nūnai ši institucija per metus surengia apie 15 šiuolaikinio meno parodų, dauguma jų – tarptautinės. "Secession" projektuose yra dalyvavę ir lietuviai – Deimantas Narkevičius, Gediminas ir Nomeda Urbonai. Ši Vienos įstaiga bene labiausiai iš visų šiuolaikinio meno erdvių primena Vilniaus ŠMC, tik neturi būdingos nervingos įtampos atmosferos. Didžiojoje salėje kuratorės Eva Maria Stadler ir Angelika Nollert pristatė "performatyvią instaliaciją" (internacionalinės menininkų grupės paroda iš "Siemens Arts Program" inicijuoto parodų ciklo) "BODY DISPLAY", nė trupučio nesijaudindamos dėl to, kad "Generali Foundation" dar tebeveikė paroda itin originaliu pavadinimu "Tai, kad kūnai kalba, žinome jau seniai". Kūno prezentacijų ekonomijos tyrimams, savaime suprantama, pasitelkiamas videomediumas, todėl baltąjį kubą tenka transformuoti į juodąją dėžę. Kūriniai – itin teisingi ir itin nuobodūs "kritinio diskurso" pavydžiai, gal išskyrus Brice Dellspergerio "Body Double 9": trijose projekcijose šeši aktoriai pusantros valandos kartoja Briano de Palma "Blow Out" finalinę sceną, kol žiūrovas suvokia visą Pietos dramatizmą, o suvaidintos kančios anatomija virsta gyva kančia.

Elke Krystufek. "Needs"

"Secession" pusrūsio galerijoje parodyti Berlyne gyvenančio danų menininko Henriko Oleseno meistravimo procesai ir rezultatai. Olesenas perdirbo siurrealisto Maxo Ernsto koliažų ciklus "La femme des 100 tźtes" ir "Une semaine de bonté", šiose heteroseksualaus sadomazochistinio turinio dėlionėse fatališkų moterų figūras pakeisdamas vyrukais, aptiktais interneto gėjų svetainėse.

"Portretai", arba kaip tapti įžymiam

2001 m. duris atvėręs naujasis Ludvigų fondo Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus (MUMOK) pastatas Vienos Muziejų kvartale (MQ) suręstas iš sustingusios lavos luitų, o savo siluetu neatsitiktinai panašus į smauglį, kuris prarijo dramblį: ekspozicijų plote tilptų tokia menka kolekcijos dalis, kad nuolatinės ekspozicijos čia net nėra – iš rinkinių nuolat daromos metus ar pusmetį veikiančios parodos. Kovo pabaigoje muziejuje atidaryta XX a. portretų paroda iš bemaž 200 darbų.

XX a. portretas, priešingai nei klasikiniais Vakarų dailės laikotarpiais, tapo prieštaringu ir marginalizuojamu žanru. Portretus kuriantys menininkai buvo priversti išsaugoti pusiausvyrą tarp nežabotos kūrybos laisvės ir jos apribojimo, tarp reprezentacijos uždavinių ir saviraiškos, antimimetinių siekių ir atvaizdo panašumo. Tam jie rinkosi įvairiausias strategijas – metonimiško ženklo ir identitetų maskarado, mechaninio fotografinio vaizdo tikroviškumo neigimo ir fotografijos mediumo garbinimo, nuolankaus pasitarnavimo ir ironijos.

Parodos logotipu pasirinktas Andy Warholo 1975 m. sukurtas Micko Jaggerio portretas. Warholas, puikus viešųjų ryšių specialistas ir visuomenės dizaineris, gebėjo masinės kultūros žvaigždes paversti ateities kartų garbinamomis ikonomis, iš polaroido fotografijų padirbdamas prabangius, kilniomis spalvomis ir aukso folijomis žėrinčius šilkografijos atspaudus. Jis žinojo, kad tas, kuris kuria įžymybių portretus, galiausiai pats tampa įžymus. Pats Warholas išgarsėjo per Marilyn Monroe, Elvis Presley, Jackie Kennedy atvaizdus. Vėliau, 8-ajame dešimtmetyje, progą išgarsėti jis suteikdavo bet kam, kas pajėgė sumokėti 25 tūkstančius dolerių – tiek kainavo portretas pas Warholą.

Žymiausi Vokietijos kolekcininkai Peteris ir Irenė Ludvigai (fotorealistinis Jeano Olivier Hucleux tapytas dvigubas jų atvaizdas taip pat eksponuojamas parodoje), apie 400 kūrinių padovanoję ir Vienos MUMOK’ui, išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje ėmę pirkti amerikiečių popartą ir pristatę jį Vokietijoje. Susikrovę įspūdingą simbolinį kapitalą, Ludvigai galėjo sau leisti realizuoti keisčiausias idėjas, pavyzdžiui, į "pasaulio meną" greta "Vakarų meno" integruoti Rytų meną. Jų įgytas ir dešimto dešimtmečio pradžioje Austrijos Ludvigų fondui perduotas TSRS meno akademijos prezidiumo nario Dmitrijaus Nalbandjano 1982 m. tapytas "Vladimiras Iljičius Leninas" parodoje kabo greta Komaro ir Melamido drobės "Tarp karo ir taikos", kurioje gipsinius Lenino ir Washingtono biustus už Jaltos konferencijos protagonistų nugarų laimina prisikėlęs Kristus.

Tačiau praėjusio šimtmečio dailėje vyrauja ne visuomenės ar meno pasaulio veikėjų atvaizdai, bet menininkų autoportretai, bylojantys apie jų narcisizmą ir savigriovos siekius. Dieterio Rohto šokoladinis biustas išlesiotas paukščių, Nam June Paiko "Egomašina" tespausdina keturias raides – P, A, I ir K, Piero Manzoni balionas su menininko iškvėptu oru subliuško ir susiliejo su atmosfera. Maria Lassning įvaizdino nemalonius savo senstančio kūno potyrius, Günterio Bruso kūnas "Apsitapymuose" tuo pačiu metu virsta ir teptuku, ir drobe, o pirmosios amerikiečių menininkės feministės Carolee Schneemann akcijos "Eye Body" nuotraukas padarė jos tuometinis draugas tapytojas Erró, nuo to laiko nepaliaujamai besižavintis fatališkomis moterimis ir 1996-aisiais nutapęs Madonną, taip pat eksponuojamą parodoje.

Krystufek autoportretai prieš veidrodį (1998 m. rodyti ŠMC), deja, įkurdinti ne įžymybių ir stabų, o perversiškų savęs inscenizavimų sektoriuje. Jei Warholas būtų gyvas, turbūt neatsisakytų jai padėti.

B.D.