Neoficialus žmogus

R. Kojros nuotr.

Balandžio 26 d., eidamas 74-us metus, mirė kino režisierius, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros įkūrėjas Henrikas Šablevičius. H. Šablevičius gimė Lyduvėnuose, Raseinių rajone. 1951 m. jis baigė LTSR dramos teatro studiją, dirbo aktoriumi Kauno jaunojo žiūrovo teatre, režisieriaus asistentu Lietuvos kino studijoje, kino režisieriumi Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, nuo 1971-ųjų – Lietuvos kino studijoje.

Pirmasis jo darbas kine – režisieriaus Arūno Žebriūno filmo novelės "Paskutinis šūvis" (filmas "Gyvieji didvyriai",1960) scenarijus. H. Šablevičius sukūrė keliolika vaidmenų teatre ir kine, televizijos pastatymų, taip pat apie 50 įvairių filmų, rodytų įvairiose pasaulio šalyse.

H. Šablevičiaus filmai yra pelnę tarptautinių kino festivalių Vokietijoje, Gruzijoje, Estijoje prizų.

1989 m. H. Šablevičiui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Sausos biografijos eilutės pristato Henriką Šablevičių kaip oficialų žmogų. Tačiau jis niekad toks nebuvo. Pirmiausiai tai įrodo jo filmai, kurių herojai – kaimo keistuoliai ir profesoriai, išminčiai ir milicininkai, menininkai ir lenktynininkai… Pradėjęs kurti savo dokumentinius filmus tada, kai dokumentika dvelkė nykiu oficiozu, o filmai pirmiausia naudoti "naujo gyvenimo" propagandai, H. Šablevičius sąmoningai pasirinko kino marginalo poziciją. Tačiau būtent tie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi pasakojimai apie nereikšmingus, ofiziocinio gyvenimo paraštėse gyvenančius žmones ir išliko lietuvių kino istorijoje, juos iki šiol grožėdamiesi ir stebėdamiesi žiūri įvairių kraštų žiūrovai, mokosi iš jų lakoniškumo, kartais net netiki, kad tai galėjo būti sukurta šalyje, kur viešpatavo griežta cenzūra. H. Šablevičiaus filmai išlieka gyvi iki šiol, nes jų autorius sugebėjo įžvelgti tikrą poeziją kasdienybės akimirkų tėkmėje, nes jis matė ir mokėjo parodyti paprasto žmogaus ir jo darbo grožį, nes jo filmų keistuoliai atskleidė nepaprastai gilų ryšį su praeitimi, su amžinosiomis lietuvių kaimo vertybėmis, kurias stengėsi kuo greičiau ištrinti "naujo gyvenimo" kūrėjai. Savo filmais "Apolinaras", Žiniuonė", "Kelionė ūkų lankomis", "Žmogus, einantis namo" ir visais tais, kurių neįmanoma išvardyti trumpame atsisveikinimo žodyje, H. Šablevičius iš esmės lietuvių kine sukūrė savitą dokumentinio portreto žanrą, pirmasis taip nuosekliai gilinosi į tai, kas skambiai vadinama nacionaliniu charakteriu. Jis sugebėdavo perteikti žmogaus esmę, tarsi pasišaipydamas iš išankstinių nuostatų. Todėl sovietinių anekdotų herojus milicininkas "Apolinare" rodomas kaip tiesiog mielas žmogus, o biologijos profesorė "Žiniuonėje" virsta tikra pasakų ragana. Pasaulis jo filmuose tapdavo karnavalu, bet režisierius tuo nesitenkino: jis rodė ir tai, kas slypi už kaukių. H. Šablevičiaus ironija tą karnavalą kartais paversdavo net savaip jaukiu ir žmogišku. Jo filmai buvo ir savotiškos novelės, kuriose režisierius ne tik beveik be žodžių kalbėjo apie nykstančias vertybes, bet ir rodė savo požiūrį į dažnai absurdišką mus supančią tikrovę, maištavo prieš gyvenimo ir vertybių niveliavimą, atvirai šaipėsi iš tų, kurie šlovino "pramoninę" Lietuvą. Ironijos blyksniais visada stebinęs H. Šablevičius, ko gero, kaip niekas kitas buvo tobulai įvaldęs Ezopo kalbą. Metaforiška dešimties minučių kino miniatiūra jis pasakydavo daugiau, nei dabar pasako ilgi, žodingi ir klampūs dokumentiniais vis dar vadinami filmai.

Henrikas Šablevičius išėjo. Tačiau lieka jo filmai, lieka jo mokiniai, kurių filmuose galima įžiūrėti sąšaukų su Mokytoju, kino ir pasaulio suvokimu. Tas pasaulis (beje, ir kinas) neatpažįstamai keičiasi mūsų akyse, tačiau režisieriaus filmuose jis išliko toks, kokį jį matė H. Šablevičius – kupinas kasdienybės poezijos šviesos, kuri slypi ir žmonėse, ir jų paprastuose darbuose, ir elegiškuose lietuviškuose peizažuose. Todėl jo filmai jau tapo ir kiekvieno mūsų asmeninės ir kultūrinės patirties dalimi. Todėl jiems ir nelemta dūlėti archyvuose.

Živilė Pipinytė

* * *

Balsas telefono ragelyje pasakė, kad nebėra Henriko Šablevičiaus...

Kokia protu nesuvokiama netiesa!

Jis čia.

Šypsosi savo "šobliška" šypsena, žvelgia savo personažų akimis iš kino ekrano, veda ūkų lankomis į keistą, trykštantį gyvybe pasaulį. Motociklu lekia paskui drūtą milicinką Apolinarą, maišo kažkokias žoleles su žiniuone Eugenija Šimkūnaite, sėdi prie laužo su Vilium ir suodinomis rankomis valgo pelenuose suskrudusias bulves...

Tereikia vienai akimirkai patikėti, kad jo nebėra, ir viskas griūna. Atsiveria neužpildoma kiaurymė. To nėra scenarijuj ir to negali būti.

Jis nepriklauso mirčiai, jis priklauso gyvenimui.

Dabar ir visados.

Kažkada Viliaus Orvydo lūpomis ištaręs "Mano čia nieko nėra" Henrikas išdalijo save beatodairiškai, neskaičiuodamas ir netaupydamas.

Kinui, studentams, Muzikos akademijai, draugams, artimiesiems, visiems, kurie buvo šalia.

Mylėdamas ir mylimas.

Talentingas ir nepakartojamas.

Jo padaužiškos šypsenos nesugebėjo įveikti sistema, lyg degtukus laužiusi menininkų stuburus.

Jis niekada nemelavo.

Jokiais laikais.

Niekam.

Kas galėtų atimti iš mūsų šitą žmogų?

Niekas.

Niekada.

Audrius Stonys