Tvarsčiai kūnui

Beatos Sietinšienės ekspozicijos fragmentai

Susižeidę žaizdą sutvarstome, siekiame ją apsaugoti ir pagydyti. Netradicinius tvarsčius kūnui Beata Sietinšienė originaliai pateikia juvelyrinių dirbinių pavidalu parodoje "Tvarsčiai kūnui", atsidariusioje vasario 13 d. Gintaro muziejuje-galerijoje. Eksponuojami juvelyriniai darbai savo netradicine forma yra ypač susiję su žmogaus kūnu, nes tai – ne tik papuošalas, tai "tvarstis kūnui". Kintantis šiuolaikinės juvelyrikos santykis su kūnu, prasidėjęs nuo diskusijos apie papuošalo paskirtį ir funkcionalumą, peraugo į integruotus į vaizduojamąją dailę plastinius ieškojimus: konceptualaus kūno ir objekto meno principų pritaikymą. Dažnai papuošalo santykis su kūnu būna neharmoningas: atsiranda vis daugiau aštrių, smailėjančių formų, laužytų siluetų, keliančių pavojų susidurti, įsibrėžti, kliudyti ar kaip nors sužeisti. Kaip opozicija šiam reiškiniui yra harmoningi su kūnu juvelyriniai dirbiniai, matomi šioje parodoje.

Beata Sietinšienė – jaunosios juvelyrų kartos atstovė. Baigusi Telšių Taikomosios dailės mokyklą, studijas ji tęsia VDA Taikomosios dailės skyriaus Metalo katedroje. Darbai netradiciški, turi savitą meninį braižą: suvarstymai, audimo technikos atkartojimas, nareliais sukabintos detalės, grandinėlės, leidžiantys juvelyriniams dirbiniams lyg audiniui priglusti prie kūno.

Papuošalo funkcionalumas, kalbant apie šiuolaikinę juvelyriką, yra vienas labiausiai diskutuojamų klausimų. Tradiciniam požiūriui būdinga papuošalą traktuoti kaip pritaikytą savo masteliu ir proporcijomis nešioti daiktą. Moderniojoje juvelyrikoje papuošalas suvokiamas iš esmės kitaip: kaip autonomiškas specifinis plastinis objektas, pagrįstas nešiojimo ant kūno idėja. Beatos Setinšienės darbuose susipina tradicinis ir modernusis juvelyrinio dirbinio pritaikymas. Papuošalų idėja, pagrįsta tinkamumu nešioti ant kūno, neriboja originalios idėjos ir naujų formų ieškojimo siekio. Modernios juvelyrikos atstovė išsivadavimo iš formos bei įvaizdžių klišių (juvelyrika, tapatinta su brangenybės sąvoka, akcentavo medžiagų brangumą, jas išryškinantį tradicinį, nepretenzingą, o dažniausiai tiesiog stereotipinį dizainą) ieško alternatyviose medžiagose ir originalioje plastinėje idėjoje.

O. Posaškovos nuotraukos

Modernistinę darbų sampratą atspindi naujų medžiagų, tokių kaip sterilus bintas, derinimas su tradiciniu sidabru. Bintas įgauna dvejopą prasmę: jis išlieka medicinoje naudojama medžiaga žaizdoms tvarstyti ir kartu tampa juvelyriniu objektu, papuošalu. Ankstesniuose savo kūriniuose menininkė naudojo plėvelę su oro burbuliukais, skirtą trapiems daiktams transportuoti. Į oro burbuliukų tarpus ji pridėliojo mažyčių gintaro gabalėlių. Gintaro randame ir šioje B. Sietinšienės parodoje, taip autorė išsaugo tradicinio papuošalo sandaros elementus. Gintaro panaudojimas turi lyg ir du aspektus: jis yra ir juvelyrikos darbo detalė, ir gydantis akmuo.

Visiškai kitokią, netradicinę, reikšmę B. Sietinšienės papuošaluose įgyja kūnas: jis suvokiamas ir kaip objektas, ant kurio juvelyrinis dirbinys nešiojamas, ir kaip aktyvus papuošalo formos elementas. Čia juvelyrinis dirbinys įgyja papuošalo apsaugos funkciją – gydančią galią, prisiliečia prie medicininės estetikos. Gintaras lyg amuletas gydo laikomas rankoje ant pritaikytos šiam ritualui sidabrinės iš narelių supintos apyrankės. Binto ir sidabro papuošalas neapsiriboja vien tradicišku panaudojimu. Jo paslanki forma kaip tvarstis gali būti panaudojama ant bet kurios žmogaus kūno dalies – reikia tik pasitelkti fantaziją.

Juvelyrė atsinaujinimo siekia ne tik eksperimentuodama medžiagomis ir technikomis, bet ir suartėdama su kitomis dailės rūšimis – fotografija ir videomenu. Iš čia perimtomis priemonėmis papildomos tradicinės taikomosios dailės išraiškos galimybės. Papuošalų daugiafunkciškumą galima pamatyti autorės eksponuojamose fotografijose ir vaizdajuostėje, iliustruojančiose medicininio panaudojimo galimybes. Juvelyriniu dirbiniu sutvarstoma krūtinė, ranka, klubai… Tarsi žaidime jį galima bet kaip komponuoti ant kūno. Tai teatralizuotas būdas išreikšti papuošalo nešiojimo idėją, kuri juvelyrikos dirbinį itin glaudžiai susiejo su kūnu.