Ką renkasi žiuri

"Už miško"

"Jaunojo kino forumo" programoje buvo pristatytas Izraelyje sukurtas dokumentinis filmas "Už miško" ("Out of the Forest"). Kurdami filmą autoriai – Limor Pinchasov Ben Yosef ir Yaron Kaftori Ben Yosef bendradarbiavo su lietuvių režisieriumi Sauliumi Beržiniu. Kaip sakė autoriai, filmo sumanymas gimė laikraštyje perskaičius žinutę apie tai, kad išleisti Kazimierzo Sakowicziaus, kuris gyveno Paneriuose ir kasdien fiksavo šalia namų vykstančius šaudymus, dienoraščiai. Tai 835 genocido dienų liudijimai. Jie buvo surasti užkasti sode palyginti neseniai ir dabar išleisti atskira knyga. Tačiau filmo kūrėjams labiau rūpi žmonių, kurie gyveno Paneriuose karo metais, prisiminimai. Kai kurie jų pašnekovų tada dar buvo vaikai, bet vaikystės prisiminimai juk patys aštriausi. Iš dienoraščio fragmentų, iš liudininkų prisiminimų (kartais tai tiesiog kokia nors šiurpi detalė, įstrigusi vaiko atmintyje) gimsta apibendrinta filmo ištarmė: "Už miško" pasakoja apie žmonės, kurie, gal ir visai atsitiktinai, atsiduria šalia masinių žudynių vietos ir pamažu pradeda semtis iš to naudos. Vieni parduoda naminę žydus šaudžiusiems lietuvių kareiviams, kiti prekiauja nužudytųjų drabužiais, dar kiti dirba virtuvėje, kurioje maitinasi kareiviai… Žudymas, buvimas šalia mirties tampa jų kasdienybe, kurioje tarsi ir nebelieka jokių moralinių kriterijų. Nors filme ir neakcentuojama, tačiau jų likimai susiklostė nelamingai. Tai vieniši, skurdžiai gyvenimą nugyvenę žmonės. Regis, virš jų tvyro nematomas kaltės šešėlis. Tačiau filmas baigiasi simboliškai – po sušaudymo gyvai likusiai merginai padėjusios moters pasakojimu.

Šiemet Berlyne aiškiai pristigo naujausių filmų iš Centrinės ir Rytų Europos. Girdint vis daugiau balsų, tarkim, kad ir apie lenkų jaunojo kino atgimimą, visiškai nesupratau, kodėl su tokia pompa "Panoramos" programoje buvo pristatomas Wiktoro Grodeckio filmas "Nepasisotinamumas" ("Nienasycienie"). Filmas buvo kurtas Lietuvoje, jį nufilmavo operatorius Viktoras Radzevičius. Tai bandymas ekranizuoti nepaprastai originalaus lenkų kūrėjo Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus (sutrumpintai Witkacy) nebaigtą romaną. Vunderkindas, didžiosios aktorės Helenos Modrzejewskos (neseniai tapusios Susan Sontag romano heroje) krikštasūnis, Witkiewiczius buvo dailininkas, filosofas, meno teoretikas, rašytojas, dramaturgas, morfinistas, moterų suvedžiotojas. Peterburge išgyvenęs bolševikų revoliuciją, jis visą likusį gyvenimą jų bijojo. Todėl 1939 m. sužinojęs, kad rusai peržengė Lenkijos sieną, jis nusižudė. Iš esmės "Nepasisotinamumas" – tai bandymas susieti tą baimę, nuolat persekiojusį savižudybės potraukį ir apmąstymus apie menininko vietą istorinių kataklizmų akivaizdoje. Tačiau, ko gero, iki šiol dar neteko matyti ekranizacijos, kuri taip kardinaliai prasilenktų su kūrinio esme ir intencijomis. Grodeckis kuria prasto lygio politinį kabaretą, kuriame suvedinėja ne tik rašytojo sąskaitas su Pilsudskiu, bet ir savąsias su savo amžininkais ir kolegomis. Iš esmės tai aktoriaus Cezary Pazuros ir jo žmonos Weronikos benefisas. Filmas siaubingai neskoningas ir visiškai beprasmis. Režisierius mėgaujasi šokiruojančiomis detalėmis, įvairiais kruopščiai ekrane atkuriamais erotiniais ekscesais, kurių viršūnė – iš naktipuodžio su pasimėgavimu poros gosliai ir godžiai valgomi ekskrementai. Pagailo lietuvių aktorių Kosto Smorigino, Vido Petkevičiaus, kurie pasirodo filmo epizoduose.

"Trigubas agentas"

Tačiau kai palygini tokią, atsiprašant, saviraišką su tikrų meistų kūriniais, darosi aiškiau, kad kinas ir šiais agresyvaus kičo laikais gali išsaugoti savo nepriklausomybę ir skaidrumą. Tai guodžia, nors Berlyne vis dėlto tokių filmų pristigo. Paskutinėmis festivalio dienomis buvo parodyti dviejų pripažintų kino meistrų kūriniai, kurie, deja, nesudomino žiuri. Britų režisierius Kenas Loachas filme "Ae fond kiss" (sakoma, kad tai – senos škotų baladės pavadinimas) šįkart nustebino tuo, kaip lengvai ir kartu naujai pasakoja seną kaip pasaulis istoriją. Veiksmas nukelia į šių dienų Glazgą, kuriame rutuliojasi katalikės muzikos mokytojos ir pakistaniečio krautuvininko sūnaus meilės istorija. Loachas visada moka nepastebimai panerti į kasdienybę ir joje surasti tikro jausmo ir net humoro aukso kruopeles. Pavyzdžiui, filmo pradžioje matome, kaip kiekvienas pasivaikščioti išvestas šuo laiko pareiga pakelti koją virš ant šaligatvio pastatytos krautuvės reklamos. Tačiau jos savininkas su tuo nesitaiksto, ir prie reklamos paslepia atvirus elektros laidus. Trumpas epizodas, bet jis tarsi užduoda toną visam filmui: režisierius žvelgia į savo personažus šiek tiek nerimtai, bet būtent tokia distancija, man regis, labiausiai tinka pasakojimui apie tai, ką įtakingi filosofai įvardija kaip civilizacijų konfliktą. Net nepastebėjome, kaip jis tapo kasdienybe. Gal dar ir ne mūsų, bet jau Europos bendrapiliečių. Herojų meilė atrodo visai natūrali ir iš pradžių jai visai nerūpi, kad jis – musulmonas, kad turi oficialią šeimos išrinktą sužadėtinę. Tiesiog jiems gera būti kartu ir mylėtis. Tačiau vėliau apie jų romaną sužino ir mokyklos, kurioje dirba mergina, globėjai (vizitas pas kunigą, kuris turi išduoti jai leidimą dirbti, virsta skandalu), ir vaikino tėvai. Tradicinei musulmonų šeimai tai šokas. Regis, nedaug trūksta, ir filmas baigsis kaip socialiai angažuota drama apie net laisvame šių dienų pasaulyje nenugalimus etninius ir socialinius barjerus, tačiau Loachas nori būti optimistas. Jis rodo, kad jausmas vis dėlto gali nugalėti visus sąlygiškumus, visas kliūtis.

Režisieriaus (ypač dokumentininko) meistriškumą visada "išduoda" jo sugebėjimas rasti tikslią distanciją tarp savęs ir filmo objekto, personažo, temos. Todėl buvo labai įdomu, kaip bene visą savo ilgą gyvenimą filmus apie savo amžininkus kūręs Naujosios bangos klasikas Ericas Rohmeras filme "Trigubas agentas" ("Triple agent") parodys savo jaunystės laikus – 4-ojo dešimtmečio vidurį, kai Prancūzijoje nugalėjo Liaudies frontas. Filmo pagrindas – Prancūziją sukrėtusi byla, kai buvo teisiama rusų dainininkė Nadežda Plevickaja. Jos vyras – Baltosios armijos generolas Nikolajus Skoblinas – padėjo NKVD pagrobti įtakingą emigracijos figūrą generolą Milerį. Dainininkė taip pat buvo apkaltinta prie to prisidėjusi ir nuteista 20 metų kalėti, o jos vyras išnyko kartu su Mileriu. Iki šiol neaiškūs daugybė šio pagrobimo aspektų, net pagrobtojo ir pagrobėjo likimai, nors greičiausiai abu žuvo Lubiankoje. Tačiau Rohmerą sudomino visai kitas šios istorijos aspektas.

"Nepasisotinamumas"

Jo filmo herojai – mylinti pora. Fiodoras yra rusas generolas, emigrantas, atliekantis labai sudėtingas misijas, kurias grubiai galima vadinti šnipinėjimu, Arsinojė – graikė dailininkė, kuri piešia nemadingas kameriškas kasdienybės scenas ir portretus, kurių stilius šiek tiek primena Tamarą Lempicką. Vyras saugo moterį nuo bet kokių žinių, susijusių su jo darbu, nes akivaizdu, kad ne viena jo misija yra pavojinga, o žmonos sveikata silpna. Todėl svarbiausiu klausimu tampa ne tai, kad herojus priverstas gyventi dvigubo ar net trigubo agento gyvenimą, o tai, kad jis negali pasakyti tiesos mylimai moteriai. Rohmeras tarsi tyrinėja tą ribą, kai nutylėjimas, vengimas paskyti atvirai, kas vyksta, tampa melu. Kita vertus, kuo turi tikėti ši moteris ir kuo ji nori tikėti? Ar jai patogiau gyventi melu ir išsaugoti tariamą ramybę? Kaip visada, Rohmero filmuose herojai daug kalba, bet svarbiau yra tai, kas iš tikrųjų vyksta tarp jų. Režisierius meistriškai palieka daug erdvės žiūrovams, nes vis norisi grįžti atgal į filmą, rutulioti jo įvykius, kurti hipotezes.

Tačiau šįkart svarbus ir istorinis aspektas. Rohmeras parinko įspūdingus kino kronikos fragmentus, susijusius su Liaudies fronto pergale, su pasauline paroda, kurioje pirmąkart akis į akį susidūrė du totalitariniai menai – vokiečių ir sovietų. Labai subtiliai jis įterpia į filmą menininkų ir intelektualų temą. Herojų kaimynai – prancūzų intelektualų šeima. Jie – kairieji, namuose kabo net Pablo Picasso graviūra. Būtent apie juos Fiodoras lyg ir pašaipiai pasako, kad kairuoliai intelektualai – patys pavojingiausi.

Rohmeras filmus kuria savotiškais ciklais. Buvo "Patarlės ir priežodžiai", buvo įvairių metų laikų pasakų, regis, dabar prasideda naujas. 2001-aisiais režisierius sukūrė "Anglę ir kunigaikštį" – taip pat tikrais faktais grįstą istoriją apie anglę, kuri tarsi prieš savo valią įtraukiama į visus Prancūzų revoliucijos kataklizmus. Šiame filme nustebino kompiuteriu tiksliai atkurtas XVIII a. Paryžius. "Trigubo agento" herojė – taip pat užsienietė, atsidūrusi Paryžiuje istorinių kataklizmų metais. Abi herojes jungia tai, kad meilė joms padeda išgyventi ir išsaugoti aiškias moralines nuostatas. Rohmeras, kaip, beje, ir Loachas, visada buvo moralistas. Gal kam nors tai ir skamba kaip keiksmažodis, bet niekad nevėlu pažvelgti į žvaigždėtą dangų.

Berlinalės konkurse parodyti meistrų filmai liudija, kad moralinės nuostatos nėra tušti žodžiai, jos reikalingos ne tik šių dienų žmonėms, bet ir kinui, bandančiam apmąstyti neseną praeitį ir naujus civilizacijų konfliktus. Tas kinas tarsi klausia, ar iš tikrųjų esame pasmerkti visada gyventi už miško.

Berlynas – Vilnius