Akmuo ir vanduo

Venecija – tik akmuo ir vanduo. Nerealus miestas, nes ką reiškia jo romantiškieji atributai – aksomu (o gal ir kita panašia medžiaga – kam teko ją pačiupinėti?) išklotos gondolos, mažyčiai langeliai su spalvotomis langinėmis ir gėlių vazonais, balti lyg torto papuošimai ir bokšteliai per balandžius brendantys žmonės San Marko aikštėje, kaukės turguje, kaukės blizgančiose parduotuvėlėse greta iš rankų krentančio stiklo?

Filmuose, knygose ir svajonėse į Veneciją važiuojama pataisyti meilės reikalų. Atrodo, niekas ten iš tikrųjų negyvena, miestas tapo savotišku disneilendu, kurio simuliakrų paragauti plaukia minios nuo kasdienybės pavargusių žmonių. Dabar net sunku patikėti, kad kadaise Venecija buvo vienas stipriausių prekybos centrų, kad ji išaugo kaip "natūrali" aktyvaus, kūrybingo, klestinčio ir kartu kasdieniško, sunkaus gyvenimo aplinka. Kad visi tie meno stebuklai čia atsirado ant tvirto ekonominio pamato, nors miesto pamatus nuolat plovė vanduo. Šis miestas yra "vienas toks" pasaulyje. Visos vadinamosios "Šiaurės Venecijos" tegali pademonstruoti keletą nusmurgusių kanalų ir viskas. Taigi – akmuo ir vanduo.

Tiek daug tenka šnekėti apie Veneciją, nes knieti suprasti šio miesto trauką profesionaliai fotografijai. Tiesa, trauka lyg ir savaime aiški – akmens ir vandens derinys atgaivina fotografiją dar nepatirtais įspūdžiais. Tačiau juk šio miesto simuliakriškas pasakiškumas tiesiog automatiškai turėtų virsti atvirutėmis, mielais turistiniais vaizdeliais, nuo kurių Venecijoje fotografui sunku išsisukti. Galima įsivaizduoti, kad fotografija gali išgauti miesto atmosferą prigesindama spalvas ir apsimesdama parudavusiu žvilgsniu iš praeities arba prisidurdama Josifo Brodskio eiles. Fotografas Edmundas Kolevaitis, jo paroda ką tik buvo eksponuota "Vartų" galerijoje, pasielgė kitaip: jis fotografavo spalvotai ir tik vandenį.

Spalva fotografijoje yra keistas dalykas. Viena vertus, ji lyg ir priartina fotografiją prie realybės, sunaikina jos transformuojančią galią (nespalvotame lakšte išryškėja šviesos veiksmas – dramatiškas, lyriškas, moksliškai monotoniškas ar dar kitoks). Meninės fotografijos kanonas – subtili pilkų tonų gradacija nuo balto iki juodo, ir nors šiais laikais jau yra fotografų, įvaldžiusių spalvos kalbą, spalva labiau siejama su mėgėjiška fotografija atminčiai, kai estetika nesvarbu, ir su komercine fotografija, kai svarbu tik estetika, tiksliau – įpakavimo dizainas, ir nieko daugiau.

Čia išryškėja ir kita, priešinga, spalvos poveikio kryptis – spalvota fotografija kartu yra ir nutolusi nuo realybės. Visada žydras atviručių ir turistinių albumų dangus, nuglaistytas miestas be mažiausios šiukšlelės ir besišypsantys žmonės – visa tai nerealu, pasaldintas pigus paviršius, populistinis valdžios pažadas, piniginių prievilas. Tad spalva fotografiją ir sulieja su realybe, padaro "mažiau menu", ir nuo jos nutolina padarydama "preke", taigi ir vėl – nemenu.

Štai tokioje spalvotos fotografijos terpėje kartais atsiranda vienas kitas autorius, kuris sugeba valdyti spalvą ir neleidžia jai praryti (suvartoti) dvasios. Drįstu teigti, kad fotografijos pasaulyje nelabai žinomas ir fotografija laisvalaikiu užsiimantis verslininkas Edmundas Kolevaitis spalvą valdo, tai yra, spalva jo fotografijose atsiduria ten, kur reikia, ir tokia, kokios reikia, kad stambiais ir smulkiais "potėpiais" sukurtų ritmingą vizualinį tekstą. Iš tikrųjų Kolevaičio nufotografuota Venecija yra tapybiška, ir, kaip ir abstrakčioje tapyboje, čia žiūrovui tiesiog pakaktų pasinerti į sodrių, kartais nuskaidrėjančių spalvų deriniais kuriamas erdves. Spalva čia savotiškai atitrūksta nuo objekto ir savarankiškai, tiesiog per regos pojūčius virpina tingiausius dvasios sluoksnius. Bet čia dar prisideda vanduo.

Kaip jau sakiau, Kolevaitis Venecijoje fotografavo tik vandenį – visos tos spalvos yra išlietos vandeniu lyg akvarelė. Ir iš tikrųjų, čia galime "atpažinti" akvarelinio dažo skaidrumą ir jo lengvą prisilietimą prie popieriaus paviršiaus, jo "atsitiktinius", iracionalius nutekėjimus, kurie, paklusdami ne logikai, o intuicijai, gravitacijai ir atsitiktinumo žaismui, sukuria gilias juslines patirtis aplenkdami protą – Kolevaičio fotografijose patirtą įspūdį būtų lengviau sugroti, nei aprašyti. Mat žodžiai priklauso kur kas tvarkingesnei, nusistovėjusiai ir šiek tiek sustingusiai simbolinio mąstymo sričiai ir kartais nebegali prasiskverbti prie to, ką stichiškai jaučia žmogus. Bet tas giliausias patirtis gali išsakyti garsai, o vanduo – neturinti savo formos ir spalvos, nepastovi substancija – turi senas muzikinio kalbėjimo tradicijas.

Edmundas Kolevaitis. Iš ciklo "Venecija"

Čia kažkodėl pirmiausiai prisimenu Claude’ą Debussy, o šalia iškyla Claude’o Monet nutapyti tvenkiniai, iš šviesos (kita dematerializuojanti substancija) nulipdytos katedros, taip pat XX amžiaus pradžios piktorialisto fotografo Alvino Langdono Coburno vandeniniai Venecijos atšvaitai... Kitaip tariant, mene, taip pat ir pačioje fotografijoje, vandens būta daug, bet Kolevaitis sugeba iš jo išgauti savitą skambesį pasinaudodamas ne, kaip labiau įprasta, šviesos blyksniais, o atspindžiais.

Reikia pasakyti, kad Kolevaitis fotografuoja iš esmės vien atspindžius, palikdamas tik vieną kitą "kietos" realybės fragmentą. Atspindys taip pat nėra naujas dalykas vizualiuose menuose – jis visada padėdavo sukurti didingumo, kitos realybės prasivėrimo ir susidvejinimo jausmą, nes nerealus atspindžio realumas, viena vertus, praplečia pasaulio ribas, tai yra transformuodamas "tą patį" atveria kelią fantazijai, kita vertus, trikdo pasitikėjimą pojūčiais. Nes dvimačiame atvaizde realybės ir atspindžio hierarchija suyra. Tai pademonstruoja ir Kolevaitis (šiuo požiūriu sekdamas kauniečio Romualdo Juškelio pėdomis), apversdamas fotografijas – tuomet "atsistojęs ant kojų" atspindys jau yra lyg ir nebe atspindys, o pati realybė, nes atspindys normaliam kasdieniškam žvilgsniui tegali būti atvirkščias. Kad jis nebūtų atvirkščias tikrovėje, tektų pačiam žiūrinčiajam apsiversti.

Negana to, Edmundas Kolevaitis taip apkarpo tikrovės ribas, kad nebelieka jokių nuorodų į apčiuopiamus, kietus krantus, jokių atspirties taškų, nuo kurių galima būtų pradėti konstruoti vaizdą ir jį suvokti, nėra skirtumo ir santykio, kuris leistų saugiai apibrėžti, kas yra kas, ir įrašyti tai, ką matome, į įprastos erdvės kategorijas, taip kartu "nurašant" fotografijas į jau suvoktų ir savaime suprantamų vaizdinių saugyklą. Tad atspindys čia grėsmingai užima realybės vietą – taip tu į jį panyri.

Išryškėja apversto atspindžio (žinoma, nufotografuoto būtent taip, kaip tai padarė Kolevaitis) metafizika. Jei tą patį padarytų akvarelistas, poveikis būtų visai kitas, nes jo nulieti atspindžiai gali būti vaizduotės ir teptuko produktas, ne tikrovė. Fotografija, kad ir kaip šiais laikais abejotume jos objektyvumu ir tikrumu, vis dėlto nėra galutinai atsiejama nuo tikrovės – tai, ką čia matome, tikrai yra (ar buvo, kaip pasakytų Roland’as Barthes’as, bet šitaip jau nuklystume į kitas erdves). Ryšys su tikrove visada priklausė fotografijos išraiškos priemonių arsenalui. Ir kalbant apie Kolevaitį, tas faktas, kad ši spalvų ir linijų muzika yra tikra, "padaryta" iš realios, apčiuopiamos, gaivinančios substancijos – vandens, praveria angą į egzistencines patirtis kaip nenumatyta tikrovės galimybė, jos begalinis nepažinumas, čia pat, šalia, kasdien egzistuojanti erdvių muzika, dievų rašysena ar dar kažkas daugiau. Būtent Venecijos atpažįstamumas – bet kokiame pasaulio pakraštyje, bet kokiame visuomenės sluoksnyje – yra šio tikrovės ir būties žaismo garantija, nes mes pamatome, kas gali slypėti jau seniai vizualiai suvirškintame pasaulyje. Taigi miesto, kaip simuliakro, būsena pasitarnauja fotografijai. Akmuo būtinas vandeniui.

Ir dar pridursiu – šiuo trumpu tekstu anaiptol neišsakiau visko, ką galima pasakyti apie Edmundo Kolevaičio žvilgsnį į Veneciją. Kaip sakiau, čia dar reikia muzikos.