Už geresnį pasaulį

Rolandas Schimmelpfennigas

Vasario 25–28 d. Jaunimo teatre vyksta tarptautinės teatrinės iniciatyvos "Už geresnį pasaulį" renginiai. Šiuo projektu, įgyvendinamu drauge su "cezario grupe" ir Goethe’s institutu, šiųmetį renginių maratoną pradeda Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras. Iniciatyvos, skirtos lietuvių publikai pristatyti aktualiausias šiuolaikines pjeses ir jų pastatymus, pavadinimas "pasiskolintas" iš vieno garsiausių šiuolaikinių vokiečių dramaturgų Rolando Schimmelpfennigo naujos pjesės, kurios skaitymą rengia Cezario Graužinio vadovaujama "cezario grupė". Į skaitymą atvyks ir pats dramaturgas. Be to, R. Schimmelpfennigas stebės "cezario grupės" vaidinamą spektaklį "Arabiška naktis" ir ves seminarą jauniems lietuvių teatralams.

R. Schimmelpfennigas yra labai produktyvus vyrukas. Tuo metu, kai kiti jaunuoliai kankinosi ties savo pirmuoju šedevru, jis jau galėjo pasigirti įspūdingu kūrinių sąrašu. Schimmelpfennigas tylutėliai dirbo "Schaubühne" teatro literatūrinės dalies vedėju, kol vieną gražią dieną sudrebino Berlyną pjese "Labai seniai pavasarį". Tai paradoksali pjesė, kupina juodojo humoro, bet elegantiškai išvengianti absurdo. Atrodo, lyg Schimmelpfennigas lengva ranka žaistų naujoviška dramos forma. Šioje pjesėje vienas personažas virsta kitu, jie dvejinasi ir trejinasi, perima vienas kito funkcijas. Individualizuoti personažai "įmetami" į dadaistines situacijas. Jaunatviško, veržlaus ir galingo impulso genamos situacijos kartojasi ir galop atveda prie senatvės.

Schimmelpfennigo pjesės panašios viena į kitą nebent tuo, kad yra visiškai netikėtos temų ir formos prasme. Fantastiškus dalykus jis išdarinėja kurdamas pjesės struktūrą – iš pirmo žvilgsnio painią, bet iš tiesų labai tikslią ir kompaktišką. Ją galima pavadinti savotiška "dialogų choreografija", ir ji realią situaciją akimirksniu perkelia į sapno arba vaizduotės erdvę. Taip pat jo personažai kalba ypatinga, greičiau vaizduotės, o ne tikrovės kalba. Jaunojo vokiečio kūryboje archajiški elementai ir magija susilieja su modernaus miesto gyvenimo kasdienybe. Dar vienas išskirtinis jo bruožas – gebėjimas sukurti personažams efektingą, skaitytojų ar žiūrovų kone fiziškai juntamą aplinką.

Karjeros pradžioje Schimmelpfennigas ypač domėjosi miesto ir kaimo gyvenimo opozicija. Pjesėse "Iš miestų į miškus, iš miškų į miestus", "Amžinoji Marija", "Nėra darbo merginai pavasarine suknele", "Kopijos" ir "Žuvis po žuvies" apstu folkloro elementų. Tai keisti archaikos, magijos ir apmąstymų kokteiliai. Kalba grubi, sakiniai – lyg akmenų griūtys. Pjesėje "Nėra darbo merginai pavasarine suknele" jau galima pastebėti Schimmelpfennigo sugebėjimą kurti dadaistines miniatiūras, nors šios dar ne taip nugludintos kaip "Labai seniai pavasarį". O meistriškai suręstame kūrinėlyje "Žuvis po žuvies", be keturių personažų, veikia peiliai, drabužis, kepuraitė ir šaukštelis, kurie staiga stebuklingai pasirodo ir čia pat stebuklingai dingsta.

Vieną iš paskutinių autoriaus pjesių "Išstūmimas 1–3", sukurtą bendradarbiaujant su garsiu Londono "Royal Court" teatru, galima vadinti duokle modernaus miesto gyvenimui. Čia veiksmo centre – dviejų vienos kompanijos bendradarbių moterų dvikova dėl karjeros ir pripažinimo. Ši dvikova vaizduojama parodijuojant šiuolaikinės moters įvaizdžio stereotipus ir kartu parodant tokio įvaizdžio pažeidžiamumą. Pjesės turinys perteikiamas pasitelkiant originalią kompoziciją. Dialogus čia nuolat pertraukia monologai, keliaujantys laiku ir erdve. Nuomonės, kurias personažai išsako kalbėdamiesi, persvarstomos monologuose. Melas išteisinamas, tiesa priklauso nuo aplinkybių. Vienintelis kriterijus – ar pavyks įveikti priešininką.

"Arabiškos nakties", bene populiariausios Schimmelpfennigo pjesės, užuomazgų galima įžvelgti pjesėje "Iš miestų į miškus, iš miškų į miestus". Ji primena baugią vokišką pasaką, kurioje žmonės, nesugebėję mylėti, pavirsta medžiais ir taip atranda amžiną laimę. Kaip "Iš miestų į miškus..." miškas yra šiurpiai susipynusių meilės istorijų rūmai, taip "Arabiškoje naktyje" vienas daugiaaukščio butas yra nesusisiekiančių, bet keistai susijusių gyvenimų kamuolys. Tai lyg nerealumo kosmosas, priverčiantis ne tik aktorius, bet ir žiūrovus patirti nesvarumo būklę.

Čia autoriui, kurį laiką gyvenusiam ir dirbusiam žurnalistu Stambule, pavyko atgaivinti purviną ir sunkų Rytų karštį, kuris kiekvieną judesį paverčia pragarišku darbu ir pažadina pasąmonės prarajas. Lyg iš "Tūkstančio ir vienos nakties" kerų gniaužtų išsiveržia baimė ir geismas. Šį sapną-šokį Schimmelpfennigas įvelka į klasikinės dramos, kurioje veikia penki personažai, formą.

"Arabišką naktį" galima pavadinti stebėjimo fenomeno studija. Personažai monologais išreiškia tai, ką mato. Jų pačių veiksmai tampa matomi tik žiūrinčiojo objektyve ir tik iš jo žiūrėjimo taško. Kai personažai susitinka, jie mažai kalbasi, dažniausiai susiduria jų vidinių monologų fragmentai. Paskutinėje pjesės scenoje vienas iš personažų, atsidūręs konjako butelyje, krenta iš balkono žemyn ir praneša, kas dedasi žemesniųjų aukštų butuose. Žiūrovai atsibunda iš sapno permirkę prakaitu. Tačiau viduje viskas apmirę nuo šios naktinės iškylos.

Naujausioje Rolando Schimmelpfennigo pjesėje "Už geresnį pasaulį" vaizduojamas kažkur Afrikoje vykstantis karas. Dramaturgas išrado keistą kalbėjimo būdą, sujungiantį fantaziją ir tikrovę ir leidžiantį žiūrovui išgyventi karą kitaip, negu jį vaizduoja televizijų pranešimai. Trūksta vandens, maisto, amunicijos. Niekas nežino, už ką kovojama. Aišku tik viena – šis karas nežada baigtis ir reikalauja vis daugiau aukų. Nežinia, kokį priešą reikia nugalėti, darosi vis labiau nepakeliama. Bet grėsmė, nors ir neturinti veido, yra labai reali. Civilizuoti vakariečiai virsta negailestingais džiunglių kovotojais. Be to, paaiškėja, kad prie šio karo savo geležinius nagus prikišo ir stiklą ėdantys ateiviai. Tačiau tikrasis paaiškinimas yra labai paprastas ir žiaurus – tai karas, kurio priežastis ir tikslas – pats karas. O kur dingo žiniasklaidos atstovai, televizija, fotografai? Pasak įtakingo vokiečių žurnalo "Theater heute", "trumpomis, lyg videoklipe staigiai prasidedančiomis ir staigiai nutrūkstančiomis ar pasibaigiančiomis scenomis Schimmelpfennigas kuria šuoliais besiartinančio globalaus kultūros žlugimo eskizą". Pats dramaturgas pjesės "Už geresnį pasaulį" pavadinimą vadina provokacija. Daugiau apie Schimmelpfennigo ir jo naujausią pjesę repetuojančios "cezario grupės" požiūrį į "geresnį pasaulį" bus galima išgirsti susitikime, kuris įvyks šiandien, iškart po pjesės "Už geresnį pasaulį" skaitymo.

Parengė Ramunė Balevičiūtė