Šuolis į save

Eimantas Ludavičius. Projekto "Šuolis. Pagunda" fragmentas R. Rūkštelės nuotr.

Eimanto Ludavičiaus projektas "Šuolis. Pagunda" sujungia fotografiją ir šokį – vasario 21 d. čia vyko muzikinis performansas pagal baroko kompozitoriaus G.F. Tellemano muziką. Tai, kas fotografijoje sustingę, atgaivino šokėjų judesiai. Juk šokis – tarsi prijaukintas šuolis, sublimuotas skrydžio ilgesys.

Fotografijose matome autorių, sklendžiantį virš Vilniaus panoramos, šokantį nuo viaduko, krentantį nuo naujojo savivaldybės dangoraižio. Fiksuojama trumpa akimirka, kai žmogus atsiplėšia nuo žemės. Fotografijos erdvė nepavaldi žemės traukai, tačiau ją puikiai jaučiame mes, žiūrėdami į krentantį (skrendantį?) kūną. Skrydžio ilgesį kaip šešėlis lydi kryčio baimė. Atimdamas sau (ir žiūrovui) pagrindą iš po kojų, menininkas išmuša mus iš kasdienybės vėžių. Nuobodžią horizontalę keičia staigi vertikalė, suteikianti buvimui naują prasmę.

Menininko kūnas – fragmentiškas, kartais primenantis sparnus išskleidusio paukščio siluetą, kartais susiliejantis su aplinka. Čia netinka tradicinė figūros – fono opozicija, nes figūra it rūdys įsigraužia į pastatus ir erdvę. Tas neaiškus šešėlis prie barokinių durų – ilgu fotoaparato išlaikymu išsklaidytas judesys. Aplinka nėra abstrakti ar atsitiktinė. Visur atpažįstamas Vilnius – miestas ant kalvų su baroko bažnyčių bokštais ir teatrališka dvasia, visa persmelkiančiu nerimu. Ar ne iš čia ir tas skrydžio, judėjimo, dramatizmo pojūtis, kai banguoja net architektūra? Ludavičius teatrališką baroko nerimą paverčia XXI a. egzistencine įtampa. Jau nebeturime "viso pasaulio laiko" – sunkios amžinybės durys užsitrenkė mums prieš nosį. Spalvingas karnavalines eisenas pakeitė į darbą skubančių žmonių minia. Menininkas ne tik fiksuoja tą kryčio/skrydžio akimirką, jis ją suspaudžia – taip, kad pradeda tvinksėti smilkiniai. Ir visa tai padaryta "šaltu", "kanceliariniu" stiliumi, tvarkingai suklijuojant nuotraukas į stendą…

Tam tikra prasme Ludavičiaus projektas – savivaldybės pastato įšventinimo apeigos. Galima jį perskaityti kaip šifruotą pranešimą, kur rasime pastato koordinates, nuorodas į jo aukštį, skaidrumą ir skrydžiui įkvepiančius panoraminius vaizdus. Tačiau svarbiausia čia vis dėlto yra šuolis. Ne išsišokimas, bandymas iššokti aukščiau bambos, o egzistencinis šuolis į patį save.