Žiemos meilės sodai

Eglė Bogdanienė. "Lūpos"

Vilniaus centre, leidžiantis J. Basanavičiaus gatve senamiesčio link, tarp senų Vilniaus namų tvirtai įsispraudusi erdvi "Maldžio" galerija. Šiuo metu joje veikia gana kurioziška paroda – "Žiemos meilės sodai". Čia rasime nemažai stebinančių, su meilės tema susijusių ir šypseną keliančių darbų. Kol kitos galerijos eksponuoja globalinėms problemoms skirtus kūrinius ir traukia žiūrovą į rimtus apmąstymus, ši paroda suka mūsų mintis prie romantiškų svajų ir sugrąžina "valentiniškas" nuotaikas. Kaip matyti, parodai jokių atrankos kriterijų nebuvo taikyta – čia puikiai vienas kitą papildo ir popartiški, eklektiški ir ryškūs, ir deromantizavimo tendencijai (pagal A. Andriuškevičių) priskirtini darbai.

Turbūt kurioziškiausias parodos darbas, galįs būti ir jos, ir žiemos pabaigos simboliu – Petro Mazūro "Apelsimedis". Tai ne tapybos, grafikos ar tekstilės kūrinys, vargiai tai būtų galima pavadinti ir skulptūra, greičiau patikėtum, kad tai laboratorinis bandymas iš kokio nors botanikos sodo, nes gyvas išaugintas stiebas su dirbtinio apšvietimo pagalba auga ne (kaip įprasta) aukštyn, o atvirkščiai – pakabintas šaknimis į viršų. Menininkas yra prisipažinęs, kad jis ir šiaip nemažai laiko skiria įvairių prietaisų ir mašinų konstravimui, jų gaminimui – tai jis jungia su skulptūra ir paverčia nauja meno forma. Gležnas stiebas tarytum prasikalęs pro sniego ir abejingumo dangą ir viešpatauja parodoje kaip artėjančio pavasario pranašas.

Bene tiesmukiškiausiai ir aistringiausiai apie meilę kalba Eglės Bogdanienės popartiškas tekstilės darbas "Lūpos". Sultingos, raudonos ir putlios lūpos praėjusio amžiaus vidury tapo gaivališkos ir greitos meilės simboliu. Kas gali būti geriau už karštą bučinį šaltą žiemos naktį?

Vytauto Balsio bronzos darbai "Bučinys" ir "Rojaus sodai" nubrėžia trajektoriją tarp bučinio ir Dievo karalystės, tarytum už meilę būtų pažadėtas amžinas palaimingas gyvenimas. Karštą įsimylėjėlių meilės preliudiją iliustruoja ir Jonas Daniliauskas savo tapybos darbuose "Įsimylėjusiųjų pavasaris" bei "Bikuškio šparagai". Pastarajame vaizduojama meilės scena tarsi stebima pro langą – pirmame plane nutapytas vazonas su augalais (turbūt tais pačiais šparagais), už jų du žmonės meilės sūkury, o lauke galbūt vis dar sninga arba siaučia pūga. Koloritas nutamsintas, tartum samanotas, lyg paimtas iš klasikinės lietuvių tapybos, ir siužetas – lyg iš lietuviško romano.

Rimo Bičiūno kūrinyje "Jausmų metas" verda makabriškos aistros – juoda spalva ir ryškūs spalvoti kontūrai neleidžia akims ramiai praslysti paviršiumi, įtraukia į linijų labirintą. Ir siužetas, ir pasirinktas koloritas sustiprina vienas kito įspūdį. Žiūrovo galvoje gimsta meilės istorija – pradžia gal bus kaip Shakespeare’o pjesėje, o pabaigos gal išvis nebus.

Kitiems pavasaris – kai imama kapstytis soduose, daržuose, kaip kad matome Mindaugo Skudučio paveiksle "Moteris, sodinanti gėles". Šis tapytojas vengia lėkšto optimizmo ir kasdieniuose įvykiuose ieško gilesnių jausmų. Jam taip pat būdinga deromantizavimo tendencija – jo darbuose nerasime nieko paslėpta ar aistringa, ir koloritas čia "žemiškas". Bet vis tiek drobė trykšte trykšta nauja gyvybe, gali beveik pajusti drėgnos žemės kvapą. O gėlės – ir pavasario, ir sodo puošmena. O kiek jų čia daug! Ir Gintarės Uogintaitės "Ciklamenai", plaukiantys sniego baltume, ir Nomedos Saukienės "Irisai", ir Violetos Gaidamavičiūtės-Kisielienės "Aguonos", o ką kalbėti apie Lino Katino "Dvi žiemos saulėgrąžas"… Dvi ryškios geltonos akutės. Tikras lietuviškas sodas. Vis dėlto dabar vasaris, paskutinis žiemos mėnuo, ir saulė grįžta tokia ryški ir geltona kaip Lino Katino darbe "Vasaris", kuriame ji viską nuplieskia, tokia gryna ir "supopsinta", bet pilna optimizmo ir vilties. Tačiau Vilniuje dar daug sniego, kaip ir Filomenos Vaitiekūnienės darbuose "Pūga senamiesty, žvelgiant nuo Bernardinų" ar "Subačiaus kalnelis". Ir dangus dar toks padūmavęs ir pilkas kaip Rūtos Katiliūtės drobėse "Kompozicija", "Balti šešėliai"… Bet pavasaris vis tiek anksčiau ar vėliau ateis ir pasveikins mus pakeldamas savo gėlėtą kepurę kaip Arūno Žilio "Pavasaris". Šypsosi sau į ūsą ir žino, kad vis tiek tu nepasiduosi visuotiniam flirto, įsimylėjimų ir šypsenų vajui. Jau dabar, manau, neteks abejoti, kad daugelis laukia pavasario ir vien nuo svajonių apsvaigsta lyg nuo vyno iš Algio Skačkausko paveikslo. Tad vasaris – pavasario pranašas.