Kavutė su ubagų karaliumi

Neseniai viena garsi britų psichoanalitikė pacitavo savo kolegos Davido Bello žodžius: "Kai tenka gyventi viduramžiais, esame įpareigoti išsaugoti idėjas". Šie žodžiai taikomi ne tikriesiems viduramžiams, o mūsų dienoms. Nežinau, kokie dabar viduramžiai Anglijoje, bet Lietuvoje jie vis labiau darosi makabriški. Baisiausia, kad idėjos iš tikrųjų nebeturi jokios vertės. Kelias valandas praleidęs prie televizoriaus gali sužinoti, kad Vilniaus universiteto filosofijos ir etikos profesorius laižo savo studenčių skruostus (LTV "Panorama"), Kauno verslininkas ir buvusi jo buhalterė (ir, kaip ji pati tvirtina, taip pat ir meilužė) viešai skalbia savo baltinius televizijos žiūrovų akivaizdoje, o LNK "Srovių" vedėja akivaizdžiai stoja išpuoselėto verslininko pusėje, reklamuoja jo tokius pat išpuoselėtus namus, leidžia jam netiesiogiai išvadinti moterį necenzūrinais žodžiais, o antrosios pusės žodžius nuolat lydi pašiepiama muzikėlė ir kažkodėl vis akcentuojamas moters amžius. Tada visai nestebina, kad prezidento spaudos atstovė išvaro žurnalistą iš prezidentūros už tai, kad šis parodė jaukiai su prezidento patarėjais pusryčiaujantį tautos parlamentaro regalijomis apdovanotą ubagų karalių.

Istorija mėgsta krėsti keistus pokštus. TV3 (2 d. 23 val.) rodys Franco Zeffirelli filmą "Arbatėlė su Mussoliniu". Jo veiksmas prasideda 1935 m. Florencijoje. Čia gyvena trys anglų damos. Jos elgiasi šiek tiek provokuojamai, puoselėja savo amžinus ritualus ir didžiuojasi savo britiškumu. Vietiniai gyventojai vadina britų koloniją "skorpionais". Damas vaidina trys nuostabios anglų kino ponios Joan Plowright, Maggie Smith ir Judi Dench. Į savo partnerę – Cher, kuri vaidina emancipuotą amerikietę, jos žvelgia taip pat šiek tiek iš aukšto, kaip, beje, ir į jos vaidinamą heroję.

Florencija yra nuostabi kaip visada. Mussolini taip pat neatrodo damoms grėsmingas, net atvirkščiai. Tačiau idilija baigiasi, kai prasideda karas, ir Anglija su Italija atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Britės yra internuojamos, tačiau jos ilgai negali suprasti, kaip galėjo taip atsitikti civilizuotoje Europoje ir kodėl iki tol normalūs žmonės pradėjo elgtis kaip bepročiai.

Visa tai stebime paauglio Luko, kurį širdingai globoja viena britė, akimis. Tačiau berniukas yra susižavėjęs amerikiete ir visaip bando jai padėti. 1944-aisiais jis įžengs į miestą kartu su sąjungininkais. Filmo pabaigoje parašyta, kad Lukas tapo menininku. Iš tikrųjų Lukas – pats režisierius, šiame filme grįžtantis į savo vaikystę.

1974 m. sukurtas Terence’o Youngo filmas "Kukluksklanas" (TV4, 28 d. 23.55) taip pat nukelia į palyginti nesenus laikus. Veiksmas rutuliojasi Alabamoje, kur konfliktuoja kukluksklano nariai ir kovotojai už juodaodžių teises. Pastarųjų labai negausu. Prievarta čia tapo kasdienybe, o šerifas atrodo bejėgis. Pagrindinis klausimas, kurį formuluoja režisierius, skambėtų taip: "Ar atsiras kas nors, kas įvykdys teisingumą"? Aktualus klausimas, tiesa?

Lenkų savaitraštis "Polityka" neseniai apklausė savo kolegas iš keturiasdešimties įtakingiausių dvidešimt vienos šalies leidinių ir sudarė šimto svarbiausių pasaulio žmonių sąrašą. Aštuntoje vietoje atsidūrė amerikiečių režisierius ir prodiuseris Stevenas Spielbergas, laikomas įtakingiausiu Holivudo žmogumi. Ką tik galėjome pamatyti visą jo sukurtą Indianos Džounso epopėją, neabejotinai paveikusią šiuolaikinį komercinį kiną. Šią savaitę bus proga pamatyti du Spielbergo filmus – 1989 m. sukurtą "Visada" (TV3, 27 d. 22.40) ir 1993 m. "Juros periodo parką" (TV3, 28 d. 20.15). Man mielesnis naivus ir saldokas "Visada". Gal todėl, kad tai 5-ojo dešimtmečio filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Spenceris Tracy ir kurio scenarijų parašė Holivudo legenda Daltonas Trumbo, perdirbinys. O gal todėl, kad jame bene paskutinį vaidmenį kine sukūrė Audrey Hepburn? Filmo herojus lakūnas (Richard Dreyfuss) žūsta gesindamas gaisrą. Tačiau jis grįžta į žemę kaip angelas, kad būtų arčiau savo mylimosios. Mirties nugalėjimas filme rodomas taip pat naiviai, kaip ir nežinoma netikėtai išlaisvinta grėsmė "Juros periodo parke". Šiame filme Spielbergas vienas pirmųjų drąsiai išnaudojo kine naujas technologijas ir "atgaivino" įvairiausius dinozaurus. Jis sukūrė įspūdingą reginį, tapusį pelningiausiu dešimtmečio filmu. Spielbergas gerai žino, ko reikia naujųjų viduramžių žiūrovams. Dinozaurų gausybė ant prekystalių nieko nestebina, o kompiuterinės technologijos pagimdė "Žiedų valdovą". Todėl tiems, kurie galvoja apie kino ateitį, patarčiau geriau įsižiūrėti į viską, ką daro Spielbergas. Jo atradimai (dažniausiai visai ne meniniai) paprastai maitina ateinančio dešimtmečio kiną. Tai įrodo ir jo artimo bendradarbio Roberto Zemeckio kelias. Vieną garsiausių Zemeckio filmų, kuris tikrai neišvengė akivaizdžios Spielbergo įtakos, – "Atgal į ateitį" – taip pat parodys TV3 (27 d. 20.30).

Esu nepagydomai senamadiškas, todėl pirmenybę atiduodu autoriniam kinui. Beje, kai kurie įžvalgūs kine vykstančių procesų stebėtojai teigia, kad jis sugrįžta. Todėl mielai dar kartą pasižiūrėsiu Luko Moodyssono filmą "Kartu" (TV4, 27 d. 22.15). Tai jaudinantis ir intymus pasakojimas apie žmones, kurie 7-ajame dešimtmetyje – nuolat mano nostalgiją žadinančiais seksualinės revoliucijos, gėlių vaikų metais – susiburia į komuną. "Kartu" intonacija tokia nuoširdi, kad sunku patikėti, jog iškart po šio filmo režisierius sukūrė paviršutinišką juostą "Lilija amžinai".

Laurent’as Cantet taip pat ištikimas autorinio kino idealams. LTV jau rodė jo "Time Out", o trečiadienio vakarą (kovo 3 d. 23.05) parodys "Cezarį" už geriausią vaidybinį debiutą režisieriui atnešusį filmą "Žmogiškieji resursai" (1999). Filmo herojus studentas Frankas grįžta iš Paryžiaus namo atlikti stažuotės gamykloje, kurioje dirba ir jo tėvas. Frankas sužino apie prieš darbuotojus nukreiptus planus ir perduoda juos profsąjungoms. Tėvo atsisakymas dalyvauti streike dar labiau pagilina šeimos konfliktą. Tegul Jūsų, mieli skaitytojai, nebaugina gamybiniai filmo konfliktai. Nuo jų niekur nepasislėpsi. Kitas dalykas, kad tie konfliktai įvilkti į grakščios prancūziškos komedijos apdarą.

Jūsų – Jonas Ūbis