Apie meną ir gyvenimą atvirai

Onos Grigaitės ekspozicijos fragmentas A. Baltėno nuotr.

Ar spėjote aplankyti "Didžiausią galeriją" naujojoje savivaldybėje ir pajusti dešinio Neries kranto erdvių estetinę trauką? Norinčius sugrįžti, kviečiu užsukti į keramikės Onos Grigaitės parodą "Atvirai" viešbutyje "Reval Hotel Lietuva" (įėjimas iš Konstitucijos pr. pusės, laikas – vasario 20–29 d., kasdien 12–19 val.).

Apsilankę pateksite į kamerišką, neperpildytą bendruomenės ir meno santuokos šurmulio "Didžiosios galerijos" aplinką. Asociatyvios, individualiai interpretuojamos melancholiškos, švelniai erotiškos istorijos papasakojimui patalpos pasirinktos ir viešbučio šeimininkų maloniai suteiktos neatsitiktinai. Jų ilgai ieškota norint įsikurti švarioje, meninių ir funkcinių kontekstų nepaliestoje, niekuo neapgyvendintoje, bet atviroje laikmečiui ir aplinkai erdvėje. Tarsi siekiant didžiųjų permainų fone išryškinti intymios kasdienybės vietą, vertę ir prasmę.

Už lango paskutinių žiemos pūgų apgaubta bei pirmų pavasario saulės spindulių apšviesta dangoraižinė Europos aikštė, mašinų srautas. O viduje išdėstytų daiktų – subtilių lipdinių – pasakojimai, papildyti trumpu videokomentaru, sutelkia į intymių išgyvenimų erdvę. Sterilioje funkcinės architektūros aplinkoje atskiri šviesos spinduliai išryškinta ilgą purpurinių karolių vėrinį ("Papuošk mane"), švytinčia vidinę vazos gelmę, egzotišką, švelnių žiedlapių, sukrių kuokelių ir piestelių žiedo horeljefą, baltą porėmio plokštumą ("Paliesk mane"), netikėto dydžio vingriu augaliniu ornamentu dekoruotą dubenį ("Sudrėkink mane"), kontrastuojantį su kameriška, impresionistinės lipdybos gulinčios moters figūra, kruopščiai modeliuota atkartojant pozuotojos kūno išlinkimus ("Sušildyk mane").

Daiktais išviešindama privataus gyvenimo segmentus bei atgaivindama išsitrynusias atmintyje archajines indo, dubens, žiedo, papuošalo prasmes, autorė prabyla apie gyvenimo meną. Jai antrina viešbučio "Lietuva" 22 aukšte atsiverianti kasdieninių privačių aistrų, neišsipildžiusių lūkesčių, džiaugsmų užtvindyta Vilniaus panorama.

Grigaitė ir vėl atvirai ir subtiliai keičia nusistovėjusią meninio gyvenimo tvarką. Prieš gerą dešimtmetį kartu su bendramoksliais Svajone ir Pauliumi Stanikais suburta grupė "Š.V." energingai laužė sustingusius dekoratyvinės keramikos standartus, netikėtose erdvėse komponuodama skulptūrinių objektų pasakojimus. Šį kartą, pasirinkdama parodai laisvą nuo meninių kontekstų erdvę, autorė atsiriboja nuo oficialiai įteisintos meno institucijų (muziejus, ŠMC, galerijos) sistemos, pabrėžia pasirinktos meninės strategijos alternatyvumą. Savarankiškai ieškodama sumanymo pristatymui tinkamos erdvės, menininkė išsirenka savo traukos centrą. O jo slinktis į dešinį Neries krantą bei komercinės institucijos dėmesys netradiciniam kultūriniam projektui liudija teigiamas mūsų gyvenimo permainas.

Nugalinčio žiemą pavasario akivaizdoje, atmetusi įsipykusius masinės kultūros šablonus, atvirai apmastydama supančių daiktų bei išgyvenimų paskirtį, su postmodernistine žaisme ir elegancija susiejusi amato ir jausmų kokybės vertes, Grigaitė kviečia nebijoti atsiverti gyvenimo permainoms.