90 metų – ne viena diena

Aleksandras Šleinys A. Žižiūno nuotr.

Plačiai žinoma lietuvių liaudies daina "Devyni metai ne viena diena…" O kai žmogui 90 metų!.. Iš tiesų, kartais ir tie 90 metų pralekia kaip viena diena, kaip ir Aleksandrui Šleiniui, nors gyvenimas ir jam nepašykštėjo įvairiausių išbandymų, juolab kad du pasauliniai karai bus į juos tilpę, ir daugybė valdžios pasikeitimų, kol pagaliau sulaukta išsvajotoji Lietuvos nepriklausomybė. Be to, kiek kilometrų prie mašinos vairo nuvažiuota per daugiau kaip šešis dešimtmečius, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir niūriais Sibiro keliais. Nors daug kur gelbėjo ekonomisto diplomas, bet tikrosios paguodos teikė dainavimas, dainavimo studijos pas Aleksandrą Kutkų, kol pagaliau įžengta į didžiąją operos sceną. Matyt, būta tikro muzikinio užsispyrimo, kad jaunų dienų potraukis dainavimui vėliau būtų sublizgėjęs kad ir nedideliais, bet charakteringais operų vaidmenimis Vilniaus operoje, o po karo – Valstybiniame operos teatre Kaune. Nors ir baigęs ekonomikos mokslus Vilniaus universitete, A. Šleinys rinkosi dainavimą. Tikriausiai tai buvo nuo jaunų dienų įdiegtas pomėgis, nes dainuota gimnazijos chore, dalyvauta 1930 metų dainų šventėje Kaune, o vairuojant gimnazijos inspektoriaus lengvąjį automobilį, Kauno Valstybės teatro spektaklius teko lankyti vos ne kiekvieną savaitgalį. Dėmesys Valstybės teatro statytoms operoms neatslūgo ir studijuojant ekonomiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tarnaujant Teisingumo ministerijoje, atliekant karinę prievolę Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokykloje.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kurį pasitiko tarnaudamas 2-ojo LDK Algirdo pulko kulkosvaidžių būrio vadu, ryškiai pakeitė A. Šleinio muzikinių veiksmų horizontus – nuo tada buvo pasukta į profesionaliąją sceną. Jau 1940 metų vasarą Kauno Valstybės teatro konkurso vertinimo komisijos buvo pakviestas į solistų tenorų grupę, bet dėl pagrindinio darbo Vilniuje turėjo tenkintis dainavimu Filharmonijos chore. 1942 metų pavasarį Vilniuje pradėjus statyti operas, A. Šleinys tapo žaviu nedidelių tenoro partijų atlikėju. Būtent čia jis visą laiką iki karo pabaigos dainavo Gastoną, Borsą G. Verdi operose "Traviata" ir "Rigoletas", Goro – G. Puccini operoje "Madam Baterflai", Tebaldą – Ch. Gounod operoje "Romeo ir Džuljeta", Karininką – G. Rossini "Sevilijos kirpėjuje". Neseniai, turėdamas galimybę peržvelgti karo metų lietuvišką spaudą, suradau, kad A. Šleinio atlikti vaidmenys neliko nepastebėti ir neįvertinti. Antai J. Narkevičius, "Naujojoj Lietuvoj" vertindamas "Traviatos" pastatymą, atkreipė dėmesį, kad Alfredo draugo partiją dainavo "techniškai pribrendęs nedidelio, bet švelnaus tembro tenoras A. Šleinys", arba A. Lindeika, rašydamas apie Vilniaus operos "Madam Baterflai" pastatymą, išskyrė, kad "stiprus vaidybiniai, sukūręs tikrai gerą japonišką charakterį A. Šleinys (Goro)"… Nuo 1944 metų rudens A. Šleinys dainavo Valstybinės operos teatre Kaune ir čia sukūrė Remendadą (G. Bizet opera "Karmen"), Čekalinskį (P. Čaikovskio opera "Pikų dama"), Rodrigą (G. Verdi opera "Otelas"), Michailą (V. Muradeli opera "Tautų draugystė"). Solistas parengė Trikė (P. Čaikovskio "Eugenijus Oneginas") ir gana sudėtingą Vašeko partiją (B. Smetanos "Parduotoji nuotaka"), tačiau šių vaidmenų nebeteko atlikti: kaip ir Antanas Kučingis, Aleksandras Šleinys su žmona Rasa Kučingyte buvo ištremti į Sibirą, kur praleido devynerius metus, kur gimė sūnus Kęstutis ir dukra Jūratė, šiandien gerai žinoma pianistė. Beje, vertindamas A. Šleinio sukurtus vaidmenis, ilgametis operos dirigentas ir operinio meno žinovas Algimantas Kalinauskas yra pasakęs, kad "A. Šleinys buvo vienas geriausių antro plano tenorų per visą mūsų operos teatro egzistavimo metą. Muzikalus, talentingas aktorius, puikus ansamblistas. Be to, jis niekad nesiveržė į pirmąsias roles – buvo tikras savojo amplua profesionalas."

Gastonas G. Verdi "Traviatoje"

Garbingos sukakties proga vartydami A. Šleinio nuveiktų darbų puslapius, turėtume minėti jo sąžiningą požiūrį į kiekvieną jam patikėtą veiklos barą, kur prasmingai susiliejo jo – profesionalaus ekonomisto ir muziko – žinios. Štai darbuodamasis Operos ir baleto teatro pastatyminės dalies vedėju pelnė net baleto "Spartakas" autoriaus Aramo Chačaturiano padėką. Daug metų ūkinį, administracinį darbą dirbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Lietuvos kompozitorių sąjungoje, direktoriavo Kompozitorių namuose. Tad daug, labai daug muzikinių renginių su žymiausiais mūsų šalies atlikėjais jis pažėrė po visą Lietuvą, tuo išpopuliarindamas prasmingiausius lietuviškos muzikos kūrinius. Greta to, visada buvo jautrus kiekvienam muzikos atlikėjui ir kūrėjui, todėl šiandien sunku besuskaičiuoti jo rašinius periodinėje spaudoje (daug jų išspausdino ir "7MD"). Dažniausiai tai straipsniai apie operos teatro pastatymus, solistus, ypač tuos, su kuriais jam pačiam teko dainuoti operos scenoje.

Taip. Devyniasdešimt metų – ne viena diena! Bet gražiausia, kad kiekviena jo diena buvo išgyventa prasmingai, visą patirtį, sukauptas žinias ir talentą atiduodant Lietuvos muzikinei kultūrai.

Tad 90-mečio išvakarėse Vilniaus menų senjorą A. Šleinį bus malonu pasveikinti kaip "Muzikinių trečiadienių Stasio Vainiūno namuose" svečią, kuriam savo žodį tars ne vienas muzikinės kultūros veikėjas, o dainas ir arijas dainuos jaunosios kartos atlikėjai.

Ad multos annos!