Dailė

Sulaikytas judesys

Eimanto Ludavičiaus projektas "Šuolis. Pagunda"

Lina Jakeliūnaitė

Teatralizuota, barokine nuotaika spinduliuojanti akcija visai neseniai įsiveržė į "Didžiąją galeriją" naujajame savivaldybės pastate. Eimanto Ludavičiaus projekte "Šuolis. Pagunda" susipynė šiuolaikinė fotografija, baroko laikotarpio muzika ir šokis. Nespalvotoje fotografijoje matome menininką, šokantį nuo tilto, krentantį nuo pastatų... Šuolį apskritai charakterizuoja netikėtumo momentas dėl netvirtai stovinčių kojų, neapibrėžtos teritorijos nusileidimui ir tikslo (ne)matomumo. Šuolis fotografijoje yra šuolis į utopiją ir antichroniškumą. Fotografija, portretuojanti šuolį, vaizduoja būklę tarp – nei čia, nei ten, laiko šuolis, sulaikytas judesyje. Fotografija "pagauna" laiko akimirką, sukuria kartais stebėtojo nepakenčiamą įtampą. "Negatyvo juostelė, – rašo Jeanas-Francois Lyotard’as, – netgi 1/500 sekundės, priverčia mus išgyventi tą akimirką, veda į laikinumą be pabaigos, be prieš ir po, kondensuota estetiniame bloke, laikinumą, kuris neatskleidžia savo poveikio be galimybių dar ne ir nebe, bet sujungia jas.". Fotografijoje pavaizduotas šuolis tarsi užšaldo momentą, bet mūsų pasąmonė inicijuoja tolesnę veiksmų eigą. Subtiliai užfiksuoti menininko šuoliai virš Vilniaus panoramos kuria nesvarumo būsenos įspūdį – žmogus tarsi laukia, mes tegalime interpretuoti jo nusileidimo trajektoriją.

Parodoje šalia judesio fotografijos yra vienintelė statiška nuotrauka – tai barokinių durų fotografija. Ši fotografija – tarsi nuoroda į vykusį muzikinį performensą, kurio metu skambėjo žymaus baroko kompozitoriaus G.F. Tellemano siuitos "Savaitė" fragmentai. G.F. Tellemanas buvo vienas drąsiausių tų laikų kompozitorių, dažnai niekinamai vadinamas grafomanu dėl į plačiąsias mases orientuotos kūrybos. Mėgdžiodamas visus tuometinius stilius, muzikas juos jungė į vientisą originalią visumą. Laisvas, fantazijos kupinas kompozitoriaus stilius stipriai paveikė tolesnę vokiečių operos raidą. Baroko laikotarpiu akcentuojama nuostabos, nustebinimo reikšmė regima ir šiame muzikiniame performanse, pavyzdžiui, viduryje muzikinio kūrinio muzikantai ima derinti instrumentus. Ta nuostaba matoma ne tik mūsų, stebėtojų, veiduose, ji išreiškiama ir vizualiai – šokiu. Tai vėl nuoroda į manieringąją epochą, kai choreografai domėjosi šokio išraiškos ir draminėmis galimybėmis. Paryžiuje kūręs J.B. de Hesse’as mokė savo šokėjus ekspresyvaus judesio, kuriam įtakos turėjo pantomima, commedia dell’arte. Pantomimos elementų regime stilizuotame barokiniame muzikiniame performanse. Šokėjai mimika, gestais išreiškia nuostabą, pasipiktinimą. Tai reakcija į muzikinių instrumentų derinimą. Kakofoniją, deja, atitinka šokėjų kostiumai. Tiksliau, jų nebuvimas – šokėjai, apsirengę įprastais šiandieniais drabužiais, nesukuria vientisos šokio visumos. Kostiumo ir šokio sąjungą visuomet regime A. Cholinos spektakliuose. Kad net spalvingas, eklektiškas kostiumas gali "draugauti" su choreografija, įrodė ir šokio spektaklis "Romeo ir Džuljeta" (kostiumo dailininkės K. Pociūnaitė, M. Rubavičiūtė).

E. Ludavičiaus performanse nevientisumo būta ir daugiau. Nežinia, ar netyčia. Muzikantai vis apgaudavo žiūrovus tariama kūrinio pabaiga. Tylos intarpus lydėjo aplodismentai, tiesa, vėliau kur kas nedrąsesni nei pradžioje. Netikėtu parodos atidarymo posūkiu tapo garsiai oi garsiai nuvirtęs staliukas su vienkartiniais indeliais. Indelių turinys ne mažiau nustebino – akmenukai! Ką akmenukai veikia šalia vyno, paaiškinti galėtų nebent paslaptingai besišypsantis E. Ludavičius. Čia vėl prisiminsiu manieringąją epochą ir jos teoretiko žodžius, kad nėra nė vieno tokio rimto, tokio liūdno, tokio prakilnaus dalyko, kuris pagal savo turinį ir formą negalėtų pavirsti pokštu. Savotišku pokštu pavaišino mus ir E. Ludavičius.

Visus netikėtus, nuostabą keliančius dalykus parodoje jugnia judesys. Kritimas, šokimas, šuolis – judesio metaforos, įkūnytos skirtingomis meninės išraiškos priemonėmis menininko projekte. Šuolis fotografijoje neatsiejamas nuo netikėtumo sąvokos, kurią parodoje vis primena sąmoninga grojančių muzikantų kakofonija, staliuko kritimas. Fragmentais suskirstytoje fotografijoje sustingęs judesys išplėtojamas pasitelkus šokį. Savotiška judesio interpretacija tampa Šventojo rašto žodžiai, užrašyti šalia fotografijų: "... pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojų į akmenį." Šventasis raštas, manieringasis barokas (aristokratų bakchanalijų epocha) ir šiuolaikinis pasaulis – kiek netikėtas sugretinimas. Tačiau būdingas šiuolaikinės dailės, kaip ir baroko epochos literatūros (Cervantesas, Lope de Vega, Calderonas ir kiti), bruožas – nesuderinamų reiškinių, sąvokų suartinimas bei jungimas.

Performansui pasirinktas baroko kompozitoriaus kūrinys gerokai praplečia praeities sąvoką. Artima praeitis (fotografija) ir tolima praeitis (muzika) kuria daugiasluoksnę parodos erdvę. Įsipynusi dabartis (vykstantis performansas) trina laikiškumo ribas, jos viena kita papildo, jungia. Svarbus momentas fotografijoje, t.y. praeities erdvėje, yra matomas naujasis savivaldybės pastatas, kuriame ir vyksta ši meninė akcija. Paradoksalu, kad jis vienu metu tampa ir praeities, ir dabarties simboliu. Šiandieninis laikas (performansas) nustumia į šalį bet kokį pastovumą, šiuolaikinė sąmonė visiškai ignoruoja ramybę, kiekvienas veiksmas yra būsimo veiksmo priežastis – taip sukuriama nuolatinio judėjimo iliuzija. Tylos ar ramybės pauzė tėra pasirengimas kitam judėjimo etapui. Fotografija fiksuoja inscenizuotą judėjimą, fiksuoja ir realų vyksmą. Užfiksuotas judesys tęsiasi realiame gyvenime, mūsų pasąmonėje. Akimirka, ištraukta iš realaus gyvenimo gniaužtų, fotografijoje įgauna statišką pavidalą, tačiau tik iš dalies – dažnai fiksuojamas itin staigus, "plika akimi" beveik nepastebimas veiksmo ar judesio momentas, žaidžiama emocionalia fiksuojamojo gestikuliacija, psichologine būsena. Fiksuojamas menininko judesys dažnai tėra judantis tamsus kūnas, primenantis šešėlį. Menininko kūno realumas tampa tik reliatyvia užuomina. Akcentuojamas judesys – ne kūnas, o jo atliekamas veiksmas. Fotografijos kūno judesys tęsiamas performanso metu. Šokis – virtuoziškas žmogaus kūno virsmas, kitimas erdvėje. Šokis provokuoja dialogą su muzika. Muzikos ir šokio santykis sąmoningai pabrėžiamas tylos intarpų. Taip sukoncentruojamas dėmesys į veiksmą, judesio kaitą.

Performanso procesas taip pat buvo fiksuojamas, taigi jo dokumentacija – dar viena nenutrūkstamos judėjimo grandinės dalis.

Dviejų epochų – baroko ir postmodernizmo – pasirinkimą greičiausiai lėmė specifinis dailės ir teatro santykis šiose epochose. 1996 m. ŠMC veikė paroda "Scenos akis. Dailė ir teatras", kurioje buvo mėginama apčiuopti bendrą teatro ir dailės vardiklį, Europos kultūroje ypač sustiprėjusį XVIII a. pradžioje ir šiuolaikinio meno kontekste įgavusį visiškai naujos vertės. Šioje parodoje dviejų epochų niveliacija išplaukia viena iš kitos. Per judesį statiška šiuolaikinio pasaulio akimirka atgyja baroko dvasia alsuojančiame šokyje.