Muzika

Vakaras su Hindemithu

Sergejaus Okruško "Ludus tonalis" interpretacija

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Sergejus Okruško
A. Žižiūno nuotr.

Vasario 18 d. Vilniuje, Filharmonijos Mažojoje salėje, turėjome progą išgirsti sudėtingą, koncertinėje scenoje retai atliekamą iškilaus XX amžiaus vokiečių kompozitoriaus, atlikėjo, teoretiko ir pedagogo Pauliaus Hindemitho (1895–1963) polifoninį ciklą fortepijonui "Ludus tonalis" (1942). Ciklą sudaro Preliudu pradžioje ir Postliudu pabaigoje "įrėmintos" dvylika tribalsių fugų, tarp kurių įkomponuota vienuolika interliudų.

Atskiras fugas ir interliudus per egzaminus gan dažnai groja besimokantys jaunieji atlikėjai, tačiau visą ciklą, panašiai kaip ir didžiojo visų laikų polifonisto J.S. Bacho "Gerai temperuotą klavyrą", įtraukti į savo rečitalio programą pasiryžta retas kuris koncertuojantis pianistas. Priežasčių, žinoma, yra įvairių. Ką ir kalbėti apie tokios užduoties "išorinį" sudėtingumą – galimybę atmintyje išlaikyti daug polifoninės muzikos, sceninę ištvermę, sugebėjimą sujungti atskiras dalis į vientisą ciklą ir pan., o kur dar daugybė "vidinių" priežasčių vengti tokios atsakomybės. Reikia labai mėgti šią muziką, giliai perprasti ir pajusti teksto prasmę, surasti tinkamas išraiškos priemones, interpretuoti ciklą taip, kad klausytojams būtų įdomu atidžiai sekti jo solidžią polifoninę tėkmę.

Kalbant apie Lietuvos pianistus, dera paminėti, kad visą J.S. Bacho "Gerai temperuotą klavyrą" viešai Vilniuje atlikti prieš kelerius metus išdrįso talentingas jaunas muzikas Andrius Žlabys. Išliko atmintyje emocionalus, jautrus Bacho muzikos interpretavimas, skvarbus dėmesys kiekvienam polifoninio audinio komponentui. Gerokai anksčiau, apie 1958 m., Aloyzas Končius (dabar jau, deja, iškeliavęs Anapilin), bestudijuodamas Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, buvo išmokęs visą "Ludus tonalis" ciklą ir sėkmingai jį atliko Maskvos publikai. Tada tai atrodė tikras žygdarbis, nes P. Hindemitho muzika Sovietų Sąjungoje buvo dar mažai žinoma.

Vasario 18-osios vakare beveik visą valandą trunkantį "Ludus tonalis" skambino puikus Lietuvos pianistas, Lietuvos muzikos akademijos docentas Sergejus Okruško. Šis koncertas buvo priskirtas Filharmonijoje rengiamam koncertų ciklui "XX amžiaus klasika". Atlikėjas ir anksčiau dalyvavo šio ciklo renginiuose: skambino fortepijono partijas A. Bergo kūrinių kameriniame koncerte ir vakare, kur skambėjo A. Schönbergo "Mėnulio Pjero".

S. Okruško repertuare – daugybė įvairių epochų ir stilių kūrinių fortepijonui solo ir įvairiems ansambliams. Pianistas nuolat papildo savo programas naujais sudėtingais šiuolaikinių autorių kūriniais. Baroko ir šių dienų muziką S. Okruško groja ir klavesinu. Nuo 2000 m. jis yra kamerinio ansamblio "Vilniaus arsenalas" dalyvis. Pianistas koncertavo daugelyje Lietuvos, Rusijos, Armėnijos, Ukrainos miestų, sėkmingai gastroliavo Vokietijoje ir JAV.

Nuo pat pirmųjų "Ludus tonalis" Preliudo garsų S. Okruško savo maksimaliu susikaupimu privertė publiką įtempti dėmesį ir nekrustelėjus išklausyti ciklą iki pabaigos. Nors kūrinio paantraštėje parašyta, kad tai – "Tonaliniai, kontrapunktiniai ir fortepijono (arba klavyro) technikos pratimai" ("Tonale, kontrapunktische und klaviertechnische Übungen"), pianistas, puikiai įvaldęs visas tokių užduočių įmantrybes, ciklą pateikė kaip vientisą meno kūrinį: tiksliai vedė visas polifonines linijas, meistriškai jungė jas į darnią visumą, kruopščiai pateikė įvairius štrichus, nepriekaištingai artikuliavo muzikinį tekstą ir pan., – sugebėjo ryškiai perteikti kiekvienos ciklo dalies charakteringumą, emocines prasmes.

S. Okruško Hindemitho muziką interpretavo pasirinkdamas įdomų garsinį sprendimą. Jeigu fortepijono skambesys gali būti apibūdinamas kaip "sidabrinis", "šiltas", "dainuojantis", "perlinis", "deimantinis" ar pan., tai šiuo atveju norėjosi jį pavadinti "matinio metalo", tinkančio šios polifoninės minties solidumui perteikti. Energinga, greita muzika kunkuliavo nuo didžiulės vidinės jėgos, o lėtos tėkmės epizodai žavėjo santūriu, detaliai apgalvotu ir perteiktu rafinuotu grožiu. Jokio atviro skaidrumo ar švelnios šilumos! Kontrastingos ciklo dalys, "geležinė" ritmika, aiškus dinaminis ir emocinis planas, minties koncentracija jungė atskirus polifoninius kūrinius į vientisą darnią formą.

Įtaigiu ir įdomiu "Ludus tonalis" atlikimu Sergejus Okruško dar kartą įrodė esąs intelektualus, valingas ir temperamentingas menininkas, sugebantis suteikti džiaugsmo išrankiam klausytojui.