Richardas Longas vis dar vaikštinėja

Richard Long. "Penki akmenys". 1947 m.

Menininkai nuo seno kuria peizažus, bet britui Richardui Longui (g. 1945) peizažas tapo kūrybos dominante – jis dirba lauke, naudoja natūralias medžiagas – žolę ar vandenį – ir vaikštinėdamas kuria skulptūras. Pirmasis jo kūrinys – 1967 m. žole apaugusiame lauke atsiradusi tiesi linija. Lengvai konceptualizuojamą maršrutą – liniją, apskritimą ar kvadratą – jis "kojomis" realizuoja ant žemės. Žiūrovai pačios kelionės negali patirti – jie regi žemėlapiuose tiksliai fiksuojamus maršrutus, fotografijas, gali perskaityti pakeliui aptiktų objektų sąrašus ir t.t. Pasivaikščiojimo metu Longas kartais sustoja ir iš pagaliukų, akmenų ar tiesiog spardydamas žemę suformuoja liniją ar ratą. Vėliau viskas pamažu suyra ir kūrinys išlieka vėlgi tik dokumentacijos pavidalu. Tai, kad kūrinys nebeegzistuoja, žiūrovui tampa impulsu kitaip (galbūt "menininko akimis") žvelgti į gamtą. Kita vertus, Longas tęsia britų peizažo tradiciją. Pavyzdžiui, fotografijoje "Anglija" (1967) pro pirmame plane stovintį stačiakampį rėmą matome tolumoje ant kalvos šlaito gulintį apskritą rėmą – čia galima prisiminti Carlo Andre mintį, esą "Anglijos peizažas yra didžiausias pasaulyje žemės meno kūrinys". Longas pirmasis sukūrė naują meno rūšį, dabar žinomą žemės meno pavadinimu. Kalbėdamasis su "The Art Newspaper" žurnaliste Louisa Buck, menininkas prisimena savo senus ir naujus pasivaikščiojimus. Čia daug nuorodų į Richardo Longo parodą "Haunch of Venison", surengtą kartu su indų menininku Jivya Soma Mashe.

Louisa Buck: Du parodoje eksponuojami tekstiniai kūriniai remiasi keltiškais pasivaikščiojimais Galicijoje ir Bretanėje, taip pat yra keletas kūrinių, susijusių su jūsų viešnage Indijoje. Tris dešimtmečius jūs vaikštinėjote po visą pasaulį. Kaip pasirenkate, kur eiti?

Richardas Longas: Priežastys pačios įvairiausios. Iš meilės vietai, dėl to, ką žinau apie ją – toks yra Dartmūras, ar dėl užgaidos, beveik be jokios priežasties. Galėčiau pasirinkti savo mėgstamiausias akmenuotas vietoves, kad ir vakarinėje Airijoje ar Bolivijoje. Svarbiausia mano keliones į Indiją priežastis buvo noras sutikti menininką Jivya Soma Mashe, nes Diuseldorfo "Museum Kunst Palast" ketinome kartu surengti parodą.

L. B.: Kai apsisprendžiate, ar renkate medžiagą apie vietovę?

R. L.: Ne.

L. B.: Kodėl vaikštinėjimas toks svarbus jūsų kūryboje?

R. L.: Man patinka vaikštinėti. Be to, galiu palikti žymę, daugybė pėdsakų gali virsti taku. Tapęs kūrybos priemone, vaikštinėjimas leido man gerokai padidinti meno kūrinio mastelį ir erdvę (atstumą). Laikas tapo ketvirtuoju matmeniu. Vaikštinėjimas gali išreikšti daugybę įvairiausių idėjų. Pavyzdžiui, Dartmūro upių vagas panaudojau kaip takelius; kišenėje daugybę mylių nešiausi akmenis, kad galėčiau kurti skulptūras apie judėjimą, perkėlimą, vietos pakeitimą. Galiu tai panaudoti ir kaip paprastą, žmogišką laiko matavimo priemonę, pavyzdžiui, ėjimas per visą šalį ar nuo vieno kosminio įvykio iki kito, nuo vienos liūties iki kitos.

L. B.: Ar galite papasakoti apie kūrinius, atsiradusius jums gyvenant varli gentyje ar bendradarbiaujant su menininku Jivja Soma Mashe?

R. L.: Paroda remiasi daugiau mūsų kūrybos priešstata, o ne bendradarbiavimu. Mudu labai skirtingi žemės menininkai. Jivya – tapytojas, pasakojantis apie savo kaimo ir genties gyvenimą, tapantis balta ryžių tešla ant purvo sienų ar mešlu išteptų audinių. Aš taip pat naudoju purvą, sienas ir grindis, o vienoje mano skulptūroje figūravo ryžių pelai ryžių lauke. Taigi tarp mūsų galima atrasti sąsajų, nors mus suformavo labai skirtingos kultūros.

L. B.: Esate sakęs: "Vietos suteikia mano idėjoms energijos". Ar galite papasakoti, kaip tai vyksta?

R. L.: Geroje stovyklavietėje gerai išsimiegu, o ryte būnu pasiruošęs gerai padirbėti. Vaikštinėdamas po tyrlaukius randu vietas, kur man gerokai labiau nei dirbtuvėje, galerijoje ar muziejuje patinka kurti meną. Tokios vietos galėtų būti virš debesų ar turėti tolimą horizontą, ten gali būti fantastinių ar praktiškai panaudojamų akmenų formacijų, jos gali skendėti rūke. Mano darbo metodai leidžia panaudoti visas tas galimybes, tai – laisvė kurti meną bet kur, be apribojimų. Išbandau strategijas, perteikiančias šią laisvę, kuri smarkiai susijusi su vaikštinėjimo lengvumu, paprastumu ir nepriklausomybe.

L. B.: Jūsų pasivaikščiojimai taip pat būna labai įvairūs: greiti pasivaikščiojimai, lėti pasivaikščiojimai, ilgi pasivaikščiojimai, gana trumpi pasivaikščiojimai, vingiuoti pasivaikščiojimai, pasivaikščiojimai tiesia linija, pasivaikščiojimai, nužymėti numestais akmenimis ar purvo saujomis. Ar tai spontaniška, ar jūs planuojate iš anksto, ką darysite?

R. L.: Dažnai pirmiausia kyla idėja, daugybė pasivaikščiojimų suplanuoju iš anksto, bet kai kas pasikeičia pagal aplinkybes arba kartais vaikštinėjant kyla geresnės ar nenumatytos idėjos. Kartais idėja kyla pakeliui, jau einant.

Richard Long. "Raudonas žemės ratas". 1989 m.

L. B.: Jūs kažkada kalbėjote apie "ritualizuotą" vaikštinėjimą ir, žinoma, svarbiausia – procesas, o ne atvykimas į vietą. Ar teisinga sakyti, kad ne kelionės jausmas čia esminis?

R. L.: Taip.

L. B.: Kartais atrodo, lyg tirtumėte savo ištvermės ribas, pavyzdžiui, atliekant "Valandų mylias" (1996) – 82 mylias nuėjote per 24 valandas. Čia tai bent!

R. L.: Taip, bet "Valandų mylių" idėja buvo pristatyti lyg ir kokį simetrišką sunkumo ir lengvumo variantą ar pusiausvyrą, nes kitas to kūrinio pasivaikščiojimas buvo 24 mylios per 82 valandas.

L. B.: Kaip nusprendžiate, kada sustoti ir kažką sukurti?

R. L.: Tai atsitinka netikėtai. Vaikščiojant vietovėje, kurios anksčiau nematei, normalu atrasti naujas vietas. Esu prisitaikėlis – ta proga gali būti kupranugario spiros, išbarstytos Mongolijos stepėse, ar plokščias akmuo prie upės kokiai nors vandens linijai, ar sniegu "pabarstyta" žemė aplink tą vietą, kur stovėjo mano palapinė, ar kai aptinku vietą, kurioje yra kokių nors vulkaninio smūgio paliktų linijų, tolstančių horizonto link.

L. B.: Kaip jūsų pasivaikščiojimų metu sukurta skulptūra susijusi su galerijoje eksponuojama skulptūra? Ar jums jos vienodai svarbios?

R. L.: Jas sukūrė tas pats menininkas, bet labai skirtingomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų mano žemės meno kūriniai atsiranda pirmi ir paveikia galerijose sukurtus darbus. Bet nutolusios ar net išnykusios skulptūros fotografija papildo skulptūrą, esančią galerijoje. Man tai nėra arba–arba, bet viskas kartu. Nenorėčiau, kad mano kūryba išliktų tik dokumentiniu pavidalu, kuris jau pagal apibrėžimą yra antrinis. Man patinka mintis, kad galiu jums kažką parodyti "čia ir dabar" taip pat, kaip ir ką nors iš kito laiko ar vietos.

L. B.: Jums turbūt lengviau dirbti lauke, nei galerijos aplinkoje?

R. L.: Apskritai taip, nors buvo keletas įsimintinų eksponavimo patirčių, pavyzdžiui, tokia buvo mano paroda Bilbao Guggenheimo muziejuje.

L. B.: Nors ir labai skirtingose vietose bei skirtingomis priemonėmis, jūs visada grįžtate prie linijų ir apskritimų kalbos. Kuo tos formos tokios ypatingos, kad jos nuolat pasirodo jūsų kūryboje?

R. L.: Tai – platoniškos tiesos, kurias galima nuolat išrasti iš naujo panaudojant naujas idėjas, aplinkybes, vietas ir medžiagas. Joms budinga autentiška universalių formų jėga ir intelektualus grožis. Galų gale mano kūryba taip pat kalba apie kosminę įvairovę, kiekviena vieta vis kitokia, kiekvienas piršto atspaudas, akmuo, užtėkšto purvo dėmė yra unikalūs. Galėčiau padaryti milijoną akmens ratų, ir jie visi bus skirtingi.

L. B.: Koks jūsų tekstinių kūrinių ir fotografijų santykis su pasivaikščiojimais bei skulptūra? Ar jums jie svarbūs, ar atlieka dokumento vaidmenį?

R. L.: Jie svarbūs, nes fiksuoja patirtis ir vietas, kuriomis noriu pasidalyti ir kurias noriu perteikti. Tad nors tekstai ir fotografijos iš prigimties yra "dokumentai", viliuosi, kad jie gali tapti menu kitaip, per mano intencijas. Niekada nenorėjau, kad mano žemės meno skulptūros taptų žinomos ir lankomos kaip specifiniai objektai. Tai sunaikintų jas įkvėpusios vietos dvasia. Man patinka tas faktas, kad jos "anonimiškos" ar gali išnykti. Ar kad jas gali pamatyti tik keletas žmonių, arba pamatyti, bet neatpažinti kaip meno kūrinių – taip gali atsitikti su daugeliu mano akmenų.

L. B.: Kaip pirmiausia kilo idėja vaikštinėjimą paversti meno kūrimo priemone? Ar tai kilo iš troškimo tiesiogiai susilieti su gamta? O gal tai buvo dalis bendresnio posūkio idėjų meno, prisilytėjimo lengvumo ir antimonumentalumo link? Juk 7-ajame dešimtmetyje tai darė nemažai jūsų bendraamžių – nuo Bruce’o McLeano iki Gilberto ir George’o?

R. L.: Taip, visa tai tvyrojo ore. Iš tikrųjų svajojau susilieti su gamtos pavidalais, pavyzdžiui, su žole, vandeniu ir lapais, ir tai mane išvedė iš studijos į sodą, paskui į Kliftono žemumas, į Eksmūrą, vėliau, 1969 m., sukūriau skulptūrą Kilimandžaro viršukalnėje ir t.t.

L. B.: Ar jūsų kūryba evoliucionavo per šitiek daug metų?

R. L.: Jos paprasčiausiai daugiau, tad vis kaupiasi prasmės, taip turtėdamos. Dabar pasivaikščiojimas Dartmūre nebegali būti toks pats, kaip mano pirmasis pasivaikščiojimas ten, nes dabar ant savo kupros nešu visą tą patirtį ir istoriją. Taigi viskas kitaip, sunkiau, bet taip pat pozityvu. Kartojimas gali sustiprinti reikšmę. Dabar jau vanduo, akmenys, purvas, upės, susikertantys takeliai, keliai ir mano įvairių metų ir įvairiais metų laikais dėl įvairių priežasčių naudotos vietos turi daugybę tarpusavio nuorodų.

L. B.: Ką norėtum pasakyti žiūrovui, kuris patenka į tavo parodą galbūt pirmą kartą?

R. L.: Tikiuosi, jiems ji pasirodys fiziškai, emociškai ir intelektualiai jaudinanti. "Išmintis dažnai pasirodo išminčiai juokiantis."

Pagal užsienio spaudą parengė A.N.