Muzika

Ad Patres

Antroji ansamblio "Musica humana" programa iš ciklo "J.S. Bachas ir Lietuvos muzika"

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Kamerinis ansamblis "Musica humana"

Vienas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtų renginių, įvykęs dar šventės išvakarėse (vasario 15 d.) – koncertas "Ad Patres" Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tai antroji ansamblio "Musica humana" (meno vadovas Algirda Vizgirda) programa iš ciklo "J.S. Bachas ir Lietuvos muzika", įtraukusi didžiulį būrį atlikėjų ir paakinusi apsilankyti gausią publiką. Pagrindinė šio ciklo misija – lietuviškos muzikos sklaida kartu su J.S. Bacho kūryba, o toks derinys – rimtai įpareigojantis. Šiam koncertui pasirinktos partitūros (Giedriaus Kuprevičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Broniaus Kutavičiaus, Mindaugo Urbaičio, Kristinos Vasiliauskaitės ir Johanno Sebastiano Bacho), nors įvairios savo stilistika ir atlikėjų sudėtimi, tarpusavyje susijusios dvasinės būsenos dimencija, raginusios įsiklausyti į poetinį tekstą ar prasminę potekstę bei į autentišką balsų, instrumentų garsą, apeinant efektų ar eksperimentų koridorius. Programa prasmingai, meniškai, sklandžiai ėjo iki kulminacijos – J.S. Bacho kantatos "Herz und Mund und Tat und Leben" (BWV 147), o jei dar konkrečiau – šios kantatos baigiamojo choralo "Jesus bleibet meine Freude".

Ir G. Kuprevičiaus vokaliniame cikle "Įsiklausyk" sopranui ir fleitai, ir M. Urbaičio "Resignatio" sopranui, fleitai, violončelei ir klavesinui esminį impulsą teikė, regis, poetinio teksto ritmika, skatinusi abu kompozitorius rasti savaip įtaigų garso ir žodžio sąskambį ar jo muzikinį komentarą. Pirmuoju atveju muzikinė kompozicija išsidriekė kaip keturi lyriniai eilėraščiai, apmąstantys gyvenimo prasmę (V. Onaičio eilės), o antruoju išsiskleidė minimalistinės estetikos pastabumu, jautriomis, aforistinėmis, intelektualinėmis įžvalgomis (Cz. Miłoszo tekstai). Balso partija, atliekama Skaidros Jančaitės, formavo pagrindinį melodijos reljefą kaip esminės išraiškos, emocinės būsenos sutelktį, alsuojančią ne koncertiškumu, bet kameriško dialogo dvasia. Šių savybių sklidina buvo ir B. Kutavičiaus kompozicija vargonams "Ad Patres" (atliko Gediminas Kviklys), sugestijavusi intymų, sukauptą, rituališkai tekančio laiko pojūtį, grindžiamą keliagarsių intonacijų grafika.

Tradicinėje chorinėje faktūroje ir skambesyje atspirties ieškanti kompozitorė K. Vasiliauskaitė, gausių bažnytinių kūrinių autorė, šiame koncerte buvo reprezentuota šv. Pranciškaus "Saulės giesme" chorui, fleitai ir styginiams (atlikėjai – "Aidija", A. Vizgirda ir "Musica humana"). Garbinimo ir šlovinimo intencijos pakylėta "Saulės giesmė" skleidėsi skaidria akordika, diatoniškumu, sklandžiai derančiais su gyvybingais romantinių vokalinių pradmenų sūkuriais. Subtilų, individualų interpretacinį šios kompozicijos apdarą sukūręs choras "Aidija", diriguojamas Romualdo Gražinio, ir kitas koncerte skambėjusias chorines partitūras siekė traktuoti taip, kad kuo plačiau, spalvingiau per muziką atsiskleistų tą vakarą išsakytų, išplėtotų minčių diapazonas. Štai M.K. Čiurlionio kūriniai chorui a cappella: keturbalsės fugos faktūroje slenkantis "Kyrie" kančios šešėlis ir sodriais balsais sušvitęs "Sanctus" horizontas. Išties šių M.K. Čiurlionio Leipcigo studijų laikotarpio kompozicijų vaizdingumas R. Gražinio ir jo choro "Aidija" interpretacijoje įtaigiai sužėrėjo brandos ir jaunystės, amato ir kūrybos derme, rimties ir santūraus džiugesio sąmbūviu.

Choro "balsas", sakytume, sustygavo bei suvienijo ir J.S. Bacho kantatos architektoninę, estetinę bei prasminę raišką. Šis balsas pakaitomis su solo epizodais (atlikėjai Regina Maciūtė, Ieva Prudnikovaitė, Mindaugas Zimkus, Ignas Misiūra-Tumanovas) stiprino bažnytinio muzikavimo autentiškumą, tikslingai, atidžiai organizuodamas laiko tėkmę, frazuotės eigastį bei retorinę plastiką. Nuoširdžiai susitapatinti su giedamu muzikiniu ir poetiniu tekstu – užduotis ne iš lengvųjų. Jo svarba pažįstama visiems muzikantams. Kai kalbame apie "Aidijos" ir dirigento R. Gražinio meninio savitumo apraiškas, būtent šioji savybė, regis, tampa viena labiausiai matomų ir brangintinų. Ji lydi šio kolektyvo kasdieninį darbą ir jo šventadienius.