Menas + visuomenė

O. Posaškovos nuotr.

Įvykus netikėtai (bet lauktai) metamorfozei, naujieji Vilniaus savivaldybės rūmai vasario 16–22 d. transformavosi į "Didžiausią galeriją" Lietuvoje su įspūdinga stikline architektūra ir gausybe įvairių ekspozicijų, bandančią prisivyti modernaus meno muziejus ir galerijas Vakaruose. Lietuvos (ir ne tik) menininkų darbus čia eksponuoja 26 meno galerijos iš įvairių Lietuvos miestų ir Vilniaus dailės akademija. Šios meno galerijos koegzistuoja nuo antro iki penkto aukšto. Nardydamas iš vienos meno erdvės į kitą, jautiesi kaip Knoso labirinte, galvodamas, kad Ariadnės siūlas tikrai praverstų ieškant kelių į kitus aukštus. Pirmajame aukšte įsikūrusi Ramintos Jurėnaitės kuruojama paroda "Į šių dienų tapybos pozicijas iš Vilniaus kūrėjų dirbtuvių". Tai savivaldybės atriume rodomi įžymių tapytojų darbai: D. Kasčiūnaitės, V. Marcinkevičiaus, R. Katiliūtės, E. Gineitytės, V. Paukštės, M. Jankaus, P. Jurkšaitytės, R. Nemeikšio, K. Žoromskio, G.P. Janonio. Šiame projekte akcentuojama dailės ir architektūros dialogo svarba. Mildos Žvirblytės kuruojama meninė akcija "Platforma: aukštas Nr. 0" vyksta požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, šios akcijos objektas – menininko automobilis. Požeminės automobilių stovėjimo aikštelės erdvė visą savaitę bus menininkų automobilių garažas. Tai akcija-žaidimas, kuriame bandoma rasti atsakymus į klausimą, kas yra menininko automobilis. Mėginama perskaityti automobilį kaip dienoraštį ir žaidžiant priartėti prie paties menininko asmenybės. Smagu. Tačiau nepatingėkite iš 0 aukšto pakilti kur kas aukščiau – į 20 modernaus pastato aukštą, kur jus pasitiks ne tik kvapą gniaužianti panorama, bet ir čia eksponuojama A. Surgailio fotografijų paroda "Vilnius nuo stogo (1972–1986)". Pasijusite lyg užstrigę laiko juostoje – galėsite stebėti Vilnių iš aukštai dabartyje (pro langą) ir praeityje (nuotraukose). Tuo "Didžiausios galerijos" staigmenos dar nesibaigia. Pasirodo, kiekvieną dieną bus pristatoma po vieną meninį projektą gyvai – "LT– identity" (paroda ir madų demonstravimas), "www. madona.st." projektas, E. Ludavičiaus projekto "Šuolis. Pagunda" muzikinis performansas (pristato "Vartai"), o kur dar A. Mončio galerijos videoprograma, kurioje bus demonstruojami jaunųjų menininkų videodarbai (D. Liškevičiaus, J. Barilaitės, J. Užkurytės ir kitų). Žodžiu, ekspozicijų ir renginių pasirinkimas išties platus, net akys raibsta. Ir taip visą savaitę, bandant praplėsti žiūrovų ir parodų lankytojų ratą, ieškant pasiklydusio abipusio ryšio tarp meno ir visuomenės. Jei visuomenė neina prie meno, tai menas atkeliauja pas visuomenę. Menas, išpuoštas gražiausiais aprėdais, išleidžiamas į visuomenę – "imkit mane ir skaitykit..." Ar daug "skaitančiųjų"? Tiesą sakant, daugiau lakstančiųjų. Nebaigiančių žiūrėti vienos ekspozicijos ir puolančių prie kitos arba dar geriau – pastovinčių ant slenksčio ir bėgančių prie kitos galerijos durų. Visgi buvo besidominčiųjų – patys menininkai, jų draugai, artimieji, studentai, vyresniosios kartos inteligentai ir, aišku, potencialūs pirkėjai. Taigi meno ryšiai su visuomene intuityviai užsimezgė – vieni žavėjosi, kiti bodėjosi, treti džiaugėsi, ketvirti gilinosi... Kiek teko stebėti lankytojų reakcijas, švelniai pakylėtų ar gavusių sprigtą nuo meno buvo nemažai. Tokios galimybės apžvelgti galerinio meno situaciją Lietuvoje nebuvo jau 7 metus, kai ŠMC vyko projektas "Lietuvos dailė: galerijos pristato". O dabar apie kai kurias galerijas.

"Rūtos galerija". Žaisminga, miela, pietietiško kolorito ir šilumos "Rūtos" galerija jaukiai įsikūrusi senamiestyje. Ji man primena spalvingas ir mažytes galerijas Nicoje ar Venecijoje. Joje eksponuojami darbai paženklinti savitumu, spalvingumu, skaidria romantika. Čia "Rūtos" galerijos ekspozicija visus viliojo kvapais, muzika, mažytėmis žvakutėmis ant palangės ir ta pačia teatrališkai romantiška atmosfera. Prie stalo pasodinta didelė aristokratiška lėlė (dailininkė V. Kiseliūnienė) tik dar labiau stiprino teatro įspūdį. Ekspozicijoje dominuoja tapyba (H. Natalevičiaus, V. Rusecko, A. Bagdžiaus, A. Mėčiaus, G. Burbaitės ir kt.), grafika (N. Šaltenytės E. Suchochytės), fotografija (S. Kondrato), skulptūra, keramika, taip pat V. Kiseliūnienės lėlės ir V. Giniotytės kūrinys iš odos. "Rūtos" galerija sugebėjo atsirinkti darbus iš įvairių dailės sričių, taip pagyvindama ekspoziciją ir nepalikdama vietos monotonijai ir nuoboduliui. Estetiškas ir nuotaikingas ekspozicijos pateikimas, kūrinių įvairovė buvo vienas iš veiksnių, lėmusių lankytojų skubėjimą link tų patalpų, iš kurių taip skaniai kvepėjo ... saldainiais (kvapų terapija). Išsiskyrė rafinuoti, dekoratyvios tapysenos, miniatiūriškai ornamentinėmis detalėmis ištapyti A. Bagdžiaus paveiksliukai, kurių žmonių figūros priminė tapytojo R. Sližio mėgstamus žmogeliukus su mažomis galvomis, stambiais kūnais, smulkiomis galūnėmis, A. Mėčiaus siurrealistiškai rytietiški, realistine tapymo maniera nutapyti driežai (driežažmogiai) ir, be abejo, Miglės Kosinskaitės madonos darbuose "Pažįstami veidai", lyg savaip perfrazuoti senųjų meistrų kūriniai su madonų galvutėm. Miglės moterų veidai gražūs, liūdnai svajingi, vieno kolorito (vyšnių rausvumo, ledo pilkšvumo), su ant viršaus išpaišytais ornamentais ar trapiu tekstu. Trapūs ir turintys bei kuriantys savo nuotaiką darbai.

Gintauto Trimako autoportretai (A. Mončio namai-muziejus)

"Stiklo karoliukų" galerija. "Laimingi tie, kurie nieko nesitiki – jie niekuomet nenusivils". (Shakespeare). Pritariu. Kadangi man "Stiklo karoliukų" galerija savo nuotaika artima "Rūtos" galerijai, tai išlepinta vaizduotė tikėjosi panašaus reginio ir čia. Juolab kad visi parodų atidarymai "Stiklo karoliukuose" yra lyg mini etiudai – daug smilkalų, šypsenų, vyno. Dvi salytės padalytos į tapybos ir fotografijos erdvę. Pristatyti du projektai: tapybos salėje – K. Norvilaitės lino raižiniai, inspiruoti lietuvių liaudies meno motyvų (stilizuotos tulpės, ornamentai), J. Židžiūnienės ofortai ir INK "sūkurinė" tapyba, o fotografijų salėje – projektas "Juodai – baltai": M. Abramavičiaus portretai ir K. Baublio fotografijos iš serijos "Sicilija ir kitos Italijos". Tapybos salėje išsiskyrė paslaptingosios INK darbai: aistringai raudonas triptikas "Žengimas į ugnį" su prinokusio raudono obuolio koloritu ir viduryje sklandančiu baltu angelu.

Skulptoriaus S. Šarapovo centras. Čia apsigyveno grakščios ir subtilios skulptoriaus S. Šarapovo medinės skulptūros, eskizai. Skulptūroms būdinga figūros proporcijų ir veido formų deformacija, figūros apibendrinimas su vos apčiuopiamomis formomis, liaudies skulptūros įtaka, dėmesys skulptūros formai erdvėje. Tuo S. Šarapovo skulptūros primena tokių skulptorių kaip H. Moore, M. Marini darbus.

VDA Architektūros katedros ekspozicija. Studentų maketai, brėžiniai ir vėl maketai ir brėžiniai. Viskas logiška ir konstruktyvu. Atlikta preciziškai, kantriai. Patenki lyg į sterilią operacinę – rimta, santūru, sterilu ir brr kaip šalta. Žodžiu, subalansuota tik architektams, gal todėl salė pustuštė.

Galerija "O11". Ši galerija pristato tik žymaus tapytojo Leono Katino tapybos darbus ir režisieriaus G. Šepučio trumpą videodarbą apie dailininką, kuriame rodoma jo nuotrauka, o prisiminimus apie karą perpasakoja Linas Katinas. Šis filmukas – tarsi kelionė į Leono Katino praeitį, prisiminimus. Tapybos darbuose matomas dailininko dėmesys plastikai, realių formų modifikacijai, drąsios, kontrastingos dekoratyvinės transformacijos, apibendrintų masių tapyba. Leono Katino savitumo ženklas – natiurmortai su liaudies skulptūromis, netradiciniai, masyvūs, gaivališkų spalvų.

Antano Mončio namai-muziejus. Kaip galerija "O11" eksponavo tik tapybos darbus, taip šioji – tik fotografijas. Tiesa, skirtingų autorių. J. Remeikytės konceptualusis "Besilaikančios" ciklas, G. Trimako "Venecijos tyla" su nespalvotais Venecijos gatvių, pakrančių vaizdais. Ramybę ir laisvę skleidžiantys M. Ežerskio spalvoti kalnai gražūs, bet tik tiek. Primena alpinistų parsivežtas nuotraukas iš kelionių po kalnus. Įdomios R. Treigio vaiduokliškai paslaptingos, mistiškos, sendinto efekto nuotraukos "Namas prie kanalo", "Stotis". Kažkodėl dvelkia angliška melancholija.

Saulius Vaitekūnas. "Chronos". 2003 m. (galerija "Vartai") O. Posaškovos nuotraukos

Galerija "Rotunda". Pristatomi žymių tapytojų darbai, daugiausia tapyba: E.N. Zavadskienės minimalistinės monotipijos, šmaikštūs, realistine tapymo maniera atlikti buitiniai A. Puipos vaizdai, spalvingos J. Daniliausko pastelės, skaidriai tapybiški, lengvi, besvoriai V. Ajausko darbai, "spygliuota" T. Kazimierienės grafika. Čia vėl triumfuoja tapybos žanras, kaip ir Stasio Juškaus bei "Kauno lango" galerijose, kuriose išsisklaidę tokių stiprių menininkų kaip poetinės abstrakcijos atstovės D. Kasčiūnaitės, subtiliosios, romantiškosios L. Drazdauskaitės, A. Petrašiūnaitės tapyba, unikalus L. Oržekauskienės tekstilės triptikas iš autorinio audinio, metalo siūlų ir plaukų, kuriame išausti trijų moterų torsai (galerija "Kauno langas"). Stasio Juškaus galerijoje – giliaprasmiai, dvasingi E. A. Cukermano, sakralizuoti L. Gutausko, puikaus koloristo, kasdienio gyvenimo tapytojo V. Gečo, ekspresyviai įtaigaus A. Šaltenio, fovistiniai, virpantys, gaivališki A. Skačkausko darbai. Tapyba karaliauja ir dailės galerijoje "Dalia", kurioje pristatomi klasicistine tapymo maniera nutapyti siurrealistiniai, sugriuvusius pastatus, miestus vaizduojantys destrukcijos meistrės J. Mykolaitytės darbai, kontrastingos, pasižyminčios faktūriniu paviršiumi geometrinės abstrakcijos K. Petrulio drobėse ir bronzinės D. Matulaitės skulptūros.

Vieną iš iškilmingiausių, didžiausių ir solidžiausių (kreipiant dėmesį ne vien į dailininkų darbus, bet ir į jų amžių) ekspozicijų pristatė Vilniaus rotušė. Beveik visa lietuviškojo meno grietinėlė: V. Ciplijauskas, J. Čeponis, J. Bagdonavičiūtė, G.P. Janonis, M. Rožanskaitė, A. Tornau, I. Piekuras ir kt.

Kosmopolitiškiausia ir labiausiai atitinkanti šiuolaikinio meno reikalavimus man pasirodė "Meno parko" galerijos ekspozicija, eksponuojanti ne tik lietuvių, bet ir menininkų iš Prancūzijos, Norvegijos, Švedijos, Vokietijos, Estijos darbus. Tapyba, fotografija, skulptūriniai objektai: šmaikščios G. Vaičio "Lietuviškos klumpės Van Gogui" – ryškiai mėlyni kedukai su mediniais galais, ryškiai raudona, didelė, minkštais spygliukais padabinta E. Markūno "Kolona NR-3", E.C. Bjorkman (Švedija) gipsinės pėdų atliejos, įdėtos į stiklinį kubą, E. Rudinsko nufotografuoti primityvūs, lazdele išbraižyti ant pakrantės smėlio piešinėliai (primenantys uolų piešinius) su ant viršaus nupaišytais lotyniškais ir lietuviškais rašmenimis, simboliais, M. Šalkausko fovistiniai, vaikiški darbai, minimalistiniai, baltų kreivių pažaidimai vokiečio E. Luetkenhauso paveiksliukuose, popmeno paveiktas R. Staškevičiūtės ciklas "Elta praneša" – ironiška duoklė šiandienėms "ikoninėms" TV figūroms: šoumenui A. Valinskui, dainininkei D. Bilevičiūtei ir kt. Neužmiršau vaikų (ir ne tik) numylėto J. Budriūnaitės darbo "Saldainiai", kur ant kabančio stiklo priklijuota spalvinga, kvapni saldainių mozaikinė spiralė. Saldus darbas. Dvelkiantis vaikyste ir lengva ironija.

Apžvelgus ekspozicija, džiugi žinia – tapyba nemirė! Nors sekant Vakarų pavyzdžiu, tapybą iš pirmaujančių pozicijų turėjo išstumti performansai, videomenas, akcijos, hepeningai, instaliacijos – visos kultinės postmodernistinės dailės sritys. Vėlgi išryškėja gajus lietuviškas prisirišimas prie tradicinių vertybių, dailės žanro, naujovių baimė. Tapyba gyva dar ir komerciniais sumetimais – juk ji atlieka ir interjero puošybos funkcijas. Vienas iš pagrindinių projekto tikslų – integruoti meną į visuomenę, praplėsti besidominčiųjų menu ratą, surasti potencialių parodų lankytojų. Masalas – tapyba. Beje, labai logiškas ir protingas žingsnis.

Vika Ryžovaitė