Iš kito kabareto

"Bičiulis Haris jums linki gero"

Mėgstu simpatiškus "Dviračio žinių" peliukus Mauzerį ir Sūrskį, bet, man regis, kalbėdamiesi ne tarpusavyje, o su žmonėmis, jie nelabai jaučiasi savo kailyje. Žaisti katės ir pelės žaidimą su garsiausia Lietuvos stomatologe ar su parlamentaru tapusiu tarybiniu fabrikantu visai ne taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai kas, kad ir ponia Smailytė, ir ponas Matulevičius – kabaretiškos figūros, tačiau jie iš kito kabareto. Tai, deja, kultūros namų agitbrigadų humoro lygį demonstruojantis kabaretas. Todėl kai ponas Matulevičius kalba apie seksualines mažumas, darosi nejauku, nes matai, kaip gerai jis išmoko pono Valinsko pamokas. Aš tai pastebėjau jau net turguje. Obuolių nenusipirksi, nesužinojęs, kad nuo jų "stovi". Labai jau seksualiai susirūpinusi tapo mūsų tauta. Mauzeris ir Sūrskis žaidžia subtiliau už savo pasikviestus personažus, todėl ir pralaimi. Kam jums tie sotūs ir savim patenkinti katinai? Geriau pasikvieskite žmones.

Bijau, kad ateinančią savaitę prie televizorių vilios ne filmai, o pats didžiausias šalies politinis kabaretas, todėl neapsunkinsiu mielų skaitytojų informacija. Juolab kad ir mano gripas dar aktyviai primena apie save. Išgėręs antibiotikų ir pats mieliau žiūriu kokį nors niekuo neįpareigojantį reginuką, o ne rimtą filmą. Tačiau bent jau trys šios savaitės filmai verti paties nuoširdžiausio dėmesio.

Pirmiausia – tai vieno mėgstamiausių mano režisierių Jacques’o Rivette’o filmas "Sužinok" (LTV, 25 d. 23.05). Vienas prancūzų Naujosios bangos kūrėjų ir ideologų iki šiol nepraranda formos ir kiekvienąkart stebina savo minčių ir pojūčių jaunumu. "Sužinok" buvo rodytas 2001 m. Kanų konkurse. Operatorius Williamas Lubtchansky yra pasakęs: "Jacques’as ne iš tų režisierių, kurie iš ryto ateina į filmavimo aikštelę ir sako: "Darysime tai, tai, ir tai". Jis nežino ir nenori žinoti, ką reikia daryti. Jis nori, kad tai taptų visų darbu." Nuo 1975 m. jie dirba kartu ir, matyt, sunkai įvardijamas Rivette’o metodas suteikia to neapsakomo žavesio jų filmams. Žiūrėdamas juos dažnai negaliu atsikratyti įspūdžio, kad kinas gimsta tiesiai priešais žiūrovo akis iš visko: iš oro, Paryžiaus gatvių topografijos, moterų suknelių plevenimo, jų žvilgsnių ir šypsenų, iš nematomų minčių, kurias netikėtai pagauna kamera. Tai gesto, vaizduotės, choreografiško judesio režisierius, sužavėtas amžinojo moteriškumo.

Rivette’as gime 1928 m. Ruane, pasiturinčių buržua šeimoje. Būdamas aštuoniolikos, jis sukūrė savo pirmą mėgėjišką filmą. Jaunystėje jis – prisiekęs sinefilas, bet kartu ir subtilus Corneille’o, Balzaco ir Blanchot žinovas. Jo pirmasis straipsnis apie kiną, išspausdintas Lotynų kvartalo kino klubo leidžiamame žurnale, vadinosi "Mes nebesame nekalti". Po keliolikos metų jis tapo "Cahiers du cinéma" redaktoriumi. Kartu su Jeanu-Lucu Godard’u jie buvo bene labiausiai kino "modernumo" idėja užsikrėtę Naujosios bangos kūrėjai. Rivette’o filmai (pradedant 1956 m. ir iki šiol) pasižymi nenusakomu teatrališkumu ir asiužetiškumu, gal todėl jie išsaugo tokią retą šių dienų kine poetiškumo jėgą.

"Adaptacija"

Vienas prancūzų kritikas pavadino "Sužinok" dviem su puse valandomis laimės. Tai komedija apie teatrą, aktorius, statančius Pirandello pjesę "Come tu mi vuoi" ir dar apie labai daug ką. Filmo herojė Kamilė (Jeanne Balibar) grįžo į Paryžių po trejų metų. Ji ieško savo mylimojo, kurį paliko išvažiuodama į Italiją ir ten ištekėdama už režisieriaus Ugo (Stefano Castellitto). Kažkas kitas ieško Goldoni rankraščio… Rivette’as ir jo scenaristai "priveisia" filme ir daugiau porų, pamažu tarsi artėdami prie senosios venecijietiškos komedijos. Čia daugybė netikėtumų, čia susikerta (perkeltine prasme) Pirandello, Perrault, Jacques’o Demy, Hitchcocko keliai (pastarasis net cituojamas ne vieną kartą). Visai tai vyksta Paryžiuje, kuris priklauso tik Rivette’ui.

Antrasis filmas – tai Spike’o Jonze’o "Adaptacija" (LNK, 26 d. 22.35). Tai labai šmaikštus filmas apie kūrybos procesą. Jis prasidėjo 1999 m., kai po filmo "Būti kaip Džonas Malkovičius" premjeros filmo scenaristas Charlie Kaufmanas gavo garsaus režisieriaus ir prodiuserio Jonathano Demme (pastarojo melodramą apie AIDS "Filadelfija" LNK rodys 22 d. 20.15) pasiūlymą perkelti į ekraną Susan Orlean bestselerį "Orchidėjų vagys". Knyga pasakojo apie žurnalistą, kuris seka retų orchidėjų rūšių mėgėjo Džono likimą. Po kelių mėnesių darbo prie scenarijaus Kaufmanas pajuto depresijos požymius. Nuo jos išgelbėjo mintis, kad "gal būtų verta ne adaptuoti knygą, bet papasakoti apie patį adaptacijos procesą ir apie tai, kas su manimi tada vyko". Savo idėja jis pasidalijo su Spike’u Jonze. Kas iš to išėjo, pamatysite ir tikrai nepasigailėsite. Juolab kad filme vaidina Nicolas Cage’as, Meryl Streep ir "Oskaru" už vaidmenį "Adaptacijoje" apdovanotas Chrisas Cooperis.

Pagaliau nepamirškite Dominiko Mollo juodosios komedijos "Bičiulis Haris jums linki gero" (TV4, 25 d. 21.20). Tai filmas apie visų mūsų slapčiausių svajonių išsipildymą. Juk kartais mintyse taip norisi pasiųsti Anapilin savo artimą, kurio dėmesys tapo nebepakeliamas. Haris tai puikiai supranta. Todėl jo nereikia net prašyti. Jis padarys viską pats ir nereikalaus dėkingumo. Tačiau ką daryti, jei Haris kažką suprato ne taip?

Jūsų – Jonas Ūbis