Muzika

Tarp klasikos, popso ir folkloro

Vilniuje vėl viešėjo "Kronos" kvartetas

Beata Leščinska

iliustracija
"Kronos" kvartetas
M. Raškovskio nuotr.

Mieste iškabintos "Kronos" kvarteto koncerto ("skirto kūrybinės veiklos 30-mečiui", hm…) afišos bei reklama per komercinę televiziją ir stebino, nes informacija buvo labai netikėta, ir kaitino norą legendinį ansamblį pamatyti, nors esu buvusi ir pirmajame kvarteto koncerte 1996 m. Vilniaus filharmonijoje, ir projekte su Philipu Glassu "Drakula" Vilniaus festivalyje 2000 m. Šį kartą koncertas vyko Vilniaus Kongresų rūmuose (vasario 10 d.), tai buvo komercinis renginys.

Gal ir toliau "Kronos" kvartetas lankysis Lietuvoje kas ketveri metai? Tiesa, paklaustas, ar pastebi čia kokių nors pokyčių, kvarteto pirmasis smuikas ir ansamblio įkūrėjas Davidas Harringtonas pasakė, kad praėjusį kartą Vilniuje teko pabūti labai trumpai (jis įsitikinęs, jog Lietuvoje svečiuojasi antrąkart) ir tik dabar turės progos pasivaikščioti ir pasižvalgyti po "šį nuostabų miestą". Įdomu, kad labiausiai smuikininką domino muzikos įrašų parduotuvės ir jam beveik nežinoma lietuviška muzika, ne tik, o gal ne tiek akademinė ir kvartetinė, kiek folkloras ir popmuzika! Netenka tuo stebėtis, nes "Kronos" kvarteto repertuare išties yra nemažai vadinamosios pasaulio muzikos, tai buvo akivaizdu ir koncerte Vilniuje. Beje, Harringtonas iš įrašų yra girdėjęs ir lietuviškas sutartines, jos jį sužavėjusios. Po koncerto jam buvo įteiktas ir visas pluoštas lietuviškos muzikos įrašų "with best wishes from Lithuanian Music Information and Publishing Centre", tarp kurių buvo taip jo mėgstamo fokloro ir visgi šiuolaikinės akademinės įvairių lietuvių autorių muzikos.

Žinoma, jau esame tam tikra prasme išlepinti "kultinių" naujosios Vakarų muzikos figūrų (pvz., kad ir "Gaidoje" svečiavęsi Gavinas Bryarsas, "Kronos" antipodas – "Arditti" kvartetas, taip pat pasaulinės džiazo žvaigždės įvairiuose Lietuvos festivaliuose), kita vertus, šiuo metu aktualios įdomybės taip pat neaplenkia mūsų scenų (pvz., olandų "Orkest de Volharding" "Gaidoje"). Visgi išgirsti "gyvai" "Kronos" kvartetą labai magėjo, nors iš įrašų šis ansamblis tikrai daugeliui gerai žinomas, ypač mėgstantiems pasiklausyti įdomesnės muzikos.

Kadangi nesitikėjau "kažko", tai ir nenusivyliau. Iš tiesų naivu būtų manyti, kad grodami eilinį turo (kaip spėju) koncertą – juk tikrai ansamblis neskrido specialiai vienam koncertui į Lietuvą iš JAV, –atlikėjai spaus iš savęs kažką nauja ir publikai negirdėta. Negirdėta buvo didelė dalis jų atliekamos muzikos, nors stilistiškai tai nepasirodė netikėta "Kronos" kvarteto repertuare.

Išgirdome kvartetui skirtą amerikiečių kompozitoriaus Michaelo Gordono kūrinį "Potassium", keturis Stepheno Prutsmano aranžuotus "pasaulio muzikos" opusus: praėjusio amžiaus pirmosios pusės Turkijos kompozitoriaus Tanburi Cemil Bey’aus (pasak Harringtono, turkiškojo Bacho) opusą "Evic Taksim", nūdienos Etiopijos kompozitoriaus ir puikaus saksofonininko Gétatchew Mekurya "Aha gedawo", amerikiečių bliuzo gitaristo (pasak Harringtono, gatvės muzikanto) Blindo Willie’o Johnsono "Dark Was the Night". Taip pat "Kronos" kvartetas atliko amerikiečių minimalizmo klasikų Terry’o Riley’o kūrinio "One Earth, One People, One Love from Sun Rings" trečią dalį su įrašyta amerikiečių astronauto kalba bei Steve’o Reicho "Triple Quartet" (Trigubą kvartetą), kurį atlikdamas kvartetas scenoje rungtyniavo su dviem iš fonogramos skambančiais kvartetais. Antroje dalyje buvo pagriežtas vieno iš ansamblio favoritų Alfredo Schnittke’s Kvartetas Nr. 3 bei islandų grupės "Sigur Rós" daina "Flugufrelsarinn", "Kronos" kvartetui aranžuota Stepheno Prutsmano.

"Kronos" kvartetas griežė savo repertuarą ta maniera, kurią įtvirtino ir išgrynino per tris egzistavimo dešimtmečius, kuri apibrėžiama kaip roko muzikos energija ir džiazo muzikavimo laisve praturtinta interpretacija, besiremianti klasikiniais pagrindais. Kvarteto nariai (smuikininkai Davidas Harringtonas ir Johnas Sherba, altininkas Hankas Duttas bei violončelininkė Jennifer Culp, pakeitusi 1999 metais kvartetą palikusią Joaną Jeanrenaud) griežė įgarsintais instrumentais. Mano požiūriu, šiek tiek pritrūko būtent tos iš neakademinių muzikos sferų ateinančios "netašytos" energijos, užsidegimo. Žinau, kad klausytojai, kurie tikėjosi to paties poveikio ir įspūdžio, kaip koncerte 1996-aisiais, nusivylė, bet ar galima atlikėjus kaltinti dėl to, kad jų pasirodymas nesukėlė tų pačių pojūčių kaip kadaise? Juk tai itin subjektyvu. Kita vertus, nemažai "Kronos" kvarteto gerbėjų, kurie su malonumu klausosi ansamblio įrašų (ir kuriems pavyko patekti į koncertą) buvo sužavėti. O kalbant objektyviai, ansamblis programą pagriežė išties profesionaliai, be abejonės – tai aukščiausio lygio profesionalai, o viso (emocinio poveikio ir įspūdžio, kūrinių pasirinikimo) vertinimas – tai jau labiau nusiteikimo ir skonio reikalas.

Paklaustas, ar laiko "Kronos" kvartetą klasikiniu ansambliu, Davidas Harringtonas atsakė: "Jokiu būdu ne!" Taigi nenuostabu, kad šį kartą į Lietuvą kvartetą "atvežė" komercinė koncertinė organizacija, o ir renginys buvo komercinis (pigiausi stovimi bilietai – po 50 litų). Galima dėl to raukyti nosį ir sakyti, kad koncertas skirtas naujalietuviams, kad pats "Kronos" kvartetas "nusipigino" iki popso ir gal net diskredituoja tą patį Schnittke’s kūrinį, atsidūrusį tokiame štai kontekste. Galima kalbėti, kad kvarteto atlikti Terry’o Riley’o ir Steve’o Reicho opusai, kuriuose vis kramtomoji ta pati minimalizmo kramtoma guma, neparodo nieko nauja, modernaus – "mes tai jau girdėjome", "tai jau popsas".

Bet ir puiku! Juk ne tik ir ne tiek ši publika, bet pirmiausiai klasikinės muzikos propaguotojai – koncertų rengėjai, atlikėjai, radijo stočių muzikos prodiuseriai – įsitikinę, kad "rimta" muzika maloniam pasiklausymui ir publikos pritraukimui gali būti laikoma tik sukurtoji Mozarto, Beethoveno ar kurio nors romantikų, ir jokiu būdu ne XX amžiaus opusai.

O štai "Kronos" kvartetas atliko koncerte Schnittke’s kūrinį, naujalietuviai kartu su kita naujojoje muzikoje "neišprususia" publika jį išklausė, ir nieko! Ką jau kalbėti apie Riley’o ar Reicho opusus. Belieka laukti, kol šie kūriniai pradės skambėti komercinėse radijo stotyse.