Baltasis Vaitiekūno albumas

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. LDS Dailės leidybos ir informacijos centras "artserija". Vilnius, "Sapnų sala", 2003, 1000 egz., 207 p.

2003-ųjų pabaigoje išleistas dar vienas LDS Dailės leidybos ir informacijos centro parengtas albumas su "artseria" ženklu. Solidžiame leidinyje – tapytojo Povilo Ričardo Vaitiekūno kūryba.

2001-aisiais LDS leidybos centras ėmėsi atgaivinti monografijų seriją "Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai". Pradėjo nuo nedidelės apimties, atskiroms personalijoms skirtų knygelių. Netrukus jų iniciatyva pasirodė ir kitokio pobūdžio reprezentatyvūs dailės albumai. Pirmasis buvo skirtas Valentinui Antanavičiui, o naujausi du – Antanui Mončiui ir P.R. Vaitiekūnui. Knygose išsamiai pristatomi gerai žinomų Lietuvos kūrėjų darbai ir dailės kritikos autoritetų tekstai apie juos, pateikiama gausi ir nuosekli kūrybos etapus atspindinti reprodukuota medžiaga. Leidėjai ypač daug dėmesio skiria albumo maketo, spaudos, popieriaus kokybei. Renkasi nuosaikią vaizdinę formą (dailininkas Eugenijus Karpavičius), kiekvienam leidiniui drauge rasdami ir autentišką apipavidalinimo sprendimą. Todėl "artseria" albumai nesunkiai rado savo nišą greta kitų dailės informacijos leidinių: grupinių ir personalinių parodų katalogų, albumų rinkinių ir pan.

Leidėjų dėmesys knygos, kaip objekto, estetikai teigiamai stebina vartant ir naują Vaitiekūno albumą (sudarytojai – P.R. Vaitiekūnas ir E. Karpavičius). Jame dominuoja balta spalva, užimanti didžiąją dalį kompozicijos erdvės viršelyje ir puslapiuose. Šiek tiek bauginantį sterilumo įspūdį sušvelnina sėkmingai parinkti faktūriniai šiltesnio atspalvio popieriaus priešlapiai. Griežti tapybos darbų stačiakampiai virsta spalvų akivarais, tiksliai įkomponuotais baltos plokštumos centre. Ryškesnė ir subtiliausių tonų bei atspalvių tapyba neagresyviai kontrastuoja su akinamai baltu spindesiu, suteikdama akių nevarginantį žiūrėjimo malonumą. Tapybos reprodukavimas – nelengvas uždavinys. Todėl reikia paminėti jautrų, kruopštų spalvų derinimą ir bendromis kūrinių autoriaus, fotografo Arūno Baltėno bei spaustuvės pastangomis pasiektą reprodukcijų kokybės rezultatą.

Albumo stilius minimalistiškas, net kiek asketiškas (net šriftas, ir tas pasirinktas be užraitymų – "beserifinis"). Toks "rimtasis" knygos apipavidalinimo žanras reikalauja kitokio skaitymo/sklaidymo būdo. Albumas nepretenduoja tapti parankine "stalo ("nastolnaja")" knyga. Tai leidinys, reikalaujantis laiko sau, vartomas neskubriai, lėtai ir tik taip atveriantis savo struktūros niuansus. Knyga komponuojama pagal tradicinę schemą: pradžioje – paties autoriaus ir menotyrininkų Alfonso Andriuškevičiaus bei Jono Valatkevičiaus tekstai. Pirmasis žavi asmenraščio atsivėrimais, taikliais ir nuoširdžiais nusakymais bei spalvinga (tiesiogine vartojamų žodžių prasme) kalba, tarsi jau kitoje plotmėje kontrastuojančia su minėtu ypatingu baltumu.

"Autoportretas". 1967 m.

Antrasis besidomintiems daile jau neblogai pažįstamas tekstas "Geri abu teptuko galai" publikuotas knygoje "Lietuvių dailė 1975–1995". Čia aptariami Vaitiekūno tapybos bruožai: tapybos būdas, kompozicijų sąranga, vaizduojami motyvai ir savitas autoriaus pasaulėvaizdis.

Trečiasis tekstas – "40 punktų apie P.R. Vaitiekūną" – parašytas ir publikuotas dailininko retrospektyvos Vilniaus Šiuolaikinio meno centre proga (2000). Teksto autorius bando įdėti Vaitiekūno tapybą į šiuolaikinės kritikos diskursų kontekstą.

Vis dėlto didžiąją knygos dalį užima ne tekstai, o tapyba, piešiniai, ansambliažai. Albumo reprodukcijos išrikiuotos griežta chronologine seka ir suskirstytos pagal menininko veiklos sritis. Didžiausią dalį sudaro tapybos darbų, sukurtų nuo 1966-ųjų iki 2002-ųjų, reprodukcijos. Toks chronologinis dėstymo būdas suteikia žiūrovui galimybę verčiant lapą po lapo tarsi užčiuopti kintantį kūrybos pulsą: siužeto, tapybos manieros, spalvų, faktūrų rupumo santykių pokyčius. Greta kai kurių darbų pateikiami ir eskizai – mažyčiai darbo proceso fragmentai. Prie 8–9-uoju dešimtmečiais tapytų natiurmortų publikuojamos Gintauto Trimako 9-ojo dešimtmečio viduryje fiksuotos šių pastatymų nuotraukos. Kitose trijose skiltyse – piešiniai, tapyba ant popieriaus, ansambliažai. Gaila, kad jie kritikos tekstuose labai fragmentiškai artikuliuojami, belieka pasitikėti savo intuicija ir vartyti šiuos chronologiškai sudėtus puslapius, atrandant juose savas įžvalgas. Paskutinė knygos dalis – vertingi informaciniai priedai: parodų sąrašas, biografija ir bibliografija. Ši gal specialistams įdomesnė medžiaga papildyta asmeninio archyvo ir personalinių ekspozicijų nuotraukomis. Taigi "artseria" pagerbė Lietuvos tapybos klasiką išties svariu ir reikalingu leidiniu.

Rima Povilionytė