Juozo Galkaus heraldika

Heraldika, ypač oficialioji, dažniausiai nėra ta sritis, į kurią svajoja pasinerti kiekvienas menininkas. Suvaržymai, gana griežti rėmai – poreikis derintis prie išlikusios ikonografinės medžiagos, istorinių žinių, herbo sudarymo taisyklių bei užsakovų norų – atbaido individualumo siekiančius kūrėjus.

Profesorius Juozas Galkus, labiau žinomas kaip grafikas, plakatų kūrėjas ir daugelio knygų apipavidalintojas, heraldika susidomėjo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje (pirmasis darbas – naujas Joniškio herbas, Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintas 1970 m.). Šis menininkas yra sukūręs kelias dešimtis Lietuvos miestų herbų, vėliavų ir antspaudų projektų bei kitų skiriamųjų ženklų. "Akademijos" galerijoje pristatoma tik nedidelė dalis jo kūrybos – keli patvirtinti herbų variantai ir nemažai eskizų.

Nors autorius, kurdamas herbus, stengiasi laikytis heraldikos taisyklių, vis dėlto darbuose galima įžvelgti tam tikrų jo kūrybai būdingų bruožų. Pirmiausia čia siekiama surasti tokį spalvinį ir komponavimo sprendimą, kad skyde vyrautų herbo figūra, o laukas būtų tik pagalbinė priemonė tai figūrai išryškinti – tai J. Galkų apibūdina kaip puikų herbų komponavimo principų žinovą. Pastaraisiais metais išryškėjo kitas jo kūrybos bruožas – siekis ieškoti naujų spalvinių derinių. Senojoje miestų heraldikoje mėgta raudona ir balta (sidabras), mėlyna ir geltona (auksas) spalvos, o J. Galkus sukūrė herbų, kuriuose vyrauja juoda ir geltona (auksas), juoda ir balta (sidabras) bei papildoma raudona.

J. Galkus, dalyvavęs valstybės herbo konkurse, kurį anuomet laimėjo jo kolega Arvydas Každailis, neapleido šios temos, kuri dabar tapo medžiaga laisvalaikio pamąstymams, kadangi, pasak profesoriaus, ir piešti lengva, ir pernelyg daug galvoti nereikia. Šioje parodoje rodoma visa serija valstybės herbo eskizų, kuriuose pagrindinis motyvas kuriamas pasitelkiant ir pačias abstrakčiausias priemones, ir dekoratyvius realistinius elementus. Kituose herbuose ir jų eskizuose susipina senieji Lietuvos linijinės ir šiuolaikinės daiktinės heraldikos elementai, istorinės spalvos.

Reiktų paminėti, kad J. Galkus jau šešiolika metų yra aktyvus Lietuvos heraldikos komisijos narys, padedantis spręsti sudėtingus klausimus, kylančius prireikus patvirtinti vieną ar kitą herbą ar skiriamąjį ženklą, parinkti vienintelį herbo etaloną iš kelių dešimčių projektų. Komisijai, kaip ir patiems herbų kūrėjams, tenka didelė atsakomybės našta: pasak VDA rektoriaus profesoriaus Arvydo Šaltenio, ji prilygsta skulptorių, kuriančių monumentalias miesto erdvei skirtas skulptūras, darbui – herbas tam tikra prasme nulemia to miestelio gyventojų elgesį, jų savimonę, kaip ir mieste pastatyta skulptūra – "kol nugriaunama, tol kelios kartos susigadina skonį".

Lietuvos miestų herbai formavosi nuo XIV amžiaus. Daugelis XVIII–XIX a. šalyje naudotų herbų sudaryti nesilaikant heraldikos taisyklių. Atkuriant senuosius herbus, dailininkui dažnai lieka juos gerai nupiešti pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Daug daugiau laisvės kuriant naujus herbus – štai čia išryškėja dailininko talentas. Kaip užtikrino heraldikos komisijos pirmininkas Edmundas Rimša, darbo šioje srityje tikrai pakanka – Lietuvoje yra apie du šimtus miestelių ir apie penkis šimtus seniūnijų, kurioms reiktų sukurti herbus. Tačiau dabartiniai herbų kūrėjai bevelytų paisyti ne tik heraldikos taisyklių ir istorinės tiesos, bet ir atsižvelgti į gyvenamojo laikotarpio meninę tiesą.

Živilė Ambrasaitė