Vytautas Kubilius (1926–2004)

A. Baryso nuotr.

Taurios asmenybės amžinoji šviesa

2004 m. vasario 17 d., eidamas 78 metus, tragiškai žuvo įžymus lietuvių kritikas, literatūrologas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1956 metų. Žuvo, jam būdingu energingu žingsniu skubėdamas per gatvę, vos prieš keliolika minučių dar diskutavęs su kolegomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute apie būsimus darbus, dar spėjęs tądien ne vienam padovanoti savo dvasingo intelekto ir nepakartojamo sąmojo žiežirbų.

Vytautas Kubilius gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvario kaime (Rokiškio apskrityje), mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. Pasirinko sprangią, bet širdžiai mielą gimtosios literatūros tyrinėtojo, puoselėtojo dalią.

Nuo 1952 m. ir 2002 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto Tarybos pirmininkas. Petro Vileišio rūmai jam buvo be galo svarbi gyvenimo dalis. Kaip ir lietuvių literatūra, kuriai jis liko visad ištikimas, būdamas drauge ir reiklus įsimylėjėlis, ir uoliausias tarnas, ir rūpestingas šeimininkas.

Jam rūpėjo ir skaudėjo ne tik literatūra, bet ir visa Lietuvos kultūra, švietimas, mokslas, visuomenės būklė, tautos likimas. Didžiausia, sovietmečiu puoselėta V. Kubiliaus svajonė – nepriklausoma valstybė. Su kokiu džiaugsmu, degančiomis akimis jis sutiko Nepriklausomybės atkūrimą, puolė įvykių sūkurin, bėgo į įvairiausius renginius, įtikinėjo, išgyveno, organizavo. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992–1995).

Jau pirmuosiuose darbuose (ypač "Naujų kelių ieškant", 1964, "Talento mįslės", 1972) atsiskleidė V. Kubiliaus, jautriai vertinančio ir perspektyvius meninius poslinkius įžiūrinčio literatūros kritiko talentas. Atkakliai plušėdamas, jis ištobulino savąją literatūros vertybių pagavą, išsiugdė analitinius sugebėjimus literatūros tyrinėtojo, lanksčiai taikančio kuo įvairiausias metodologines nuostatas.

Vytautas Kubilius yra per dvidešimties knygų autorius. Jis parašė monografijas apie daugelį žymių lietuvių rašytojų – T. Tilvytį, J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, J. Aistį, A. Vaičiulaitį, O. Pleirytę-Vaidilutę ir K. Puidą bei kt., paskelbė stambių mokslinių veikalų: "Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas", 1983; "XX amžiaus lietuvių lyrika", 1982; "Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje", 1993, "XX amžiaus literatūros istorija", 1995; studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu "Neparklupdyta mūza", 2001; straipsnių rinkinius "Problemos ir situacijos", 1990; "Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje", 2003; "Literatūra istorijos lūžyje", 1997; daug kitų teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų. Jam rūpėjo komparatyvistiniai literatūros mokslo aspektai, ryšiai su kitomis kultūromis.

Šimtuose literatūros kritikos, kultūrinės ir politinės publicistikos straipsnių velionis gebėjo perteikti didžiulę intelektualinę patirtį, emocinę ir poleminę aistrą, begalinį rūpestį dėl tautinės kultūros, mūsų valstybės likimo.

Vytautas Kubilius ištisus dešimtmečius buvo tauriausias moralinis autoritetas, kurio vertinimai skatino ir padėjo formuoti visą lietuvių kultūros vyksmą.

Lietuvių literatūros mokslas, lietuvių literatūra, visa Lietuvos kultūra patyrė milžinišką netektį.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Lietuvos rašytojų sąjunga

Vytauto Didžiojo universitetas

Staiga nutrūkęs gyvenimas

Mirties netikėtumas iškėlė iš sukrėstos atminties vaizdus ir įvykius – daugybę metų, kai Vytas buvo čia pat, tarp artimų draugų nuo pat jaunystės. Atsimenu, kaip jį pastebėjau anuometiniuose "Literatuose", eilinėje valgyklėlėje, ilganosį vaikinuką, nuolat įsikniaubusį į knygą – net valgydamas nepakeldavo akių nuo puslapio. Paskui jis mergino mano draugę Janę Žėkaitę, buvau jų vestuvėse, mačiau, kaip augo vaikai. Po daugelio metų pasikviečiau jį savo sutuoktuvių liudininku. Buvo puikių vasarų Ščiūry, tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, – su nuotykiais ir juokais. Jis buvo tikras draugas sunkiomis gyvenimo valandomis. Nepartinis, amžinai valdžiai užkliūvantis, negaunantis jokių "rašytojinių" privilegijų. Į padorų butą įsikėlė tik jau suaugus vaikams.

Kartu išgyventas visas sovietmetis. Anuomet susitelkė glaudus, labai draugiškas lituanistų būrelis: universiteto lietuvių literatūros katedros branduolys ir kai kurie literatūros ir kalbos instituto žmonės – Kubiliai, Regina Mikšytė, Jokimaičiai… Džiaugtasi vienas kito laimėjimais, sielotasi dėl bėdų, bet daugiausia gyventa bendrais rūpesčiais, aptarinėti ir svarstyti bendrieji literatūros, kultūros, tautos likimo reikalai. Vytas buvo vienas svarbiųjų to proceso katalizatorių, apie jį telkėsi daugelis aštriausių to proceso židinių. Vytautas Kubilius buvo, be abejo, vienas didžiausių lietuvių literatūros kritikų – didelio talento žmogus. Literatūra, ypač naujausioji, buvo pagrindinis jo gyvenimo interesas. Jis sekė kiekvieną jos gyvavimo krustelėjimą, suvokė kiekvieno autoriaus savitumą, juo domėjosi, džiaugėsi, bet kartu griežtai vertino ir svėrė. Gilus, autentiškas literatūrinis instinktas, o drauge nepaprasta erudicija, plačiausias apsiskaitymas, labai geras ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros pažinimas jo vertinimus darė objektyvius ir patikimus. Skaitė daugeliu kalbų – rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, italų. Jo darbštumas buvo neišpasakytas, o kartu – fenomenali atmintis, skvarbi, imli mintis, lakaus, gyvo, vaizdingo žodžio dovana. Lanksti, raiški frazė. Paradoksas, humoras, ironija, nuostabus mokėjimas operuoti detalėmis. Jo kalbėsenos (rašysenos) nesumaišysi su niekieno.

Dramatiškas buvo Vytauto Kubiliaus literatūrologinis likimas. Jam priklauso iškiliausi tekstai apie XX amžiaus literatūrą – monografijos apie Salomėją Nėrį, Ievą Simonaitytę, Kazį Borutą, Joną Aistį; sintetinės panoramos – "XX amžiaus lietuvių lyrika", "Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas", "XX amžiaus lietuvių literatūra", "Žanrų kaita ir sintezė" ir daugelis kitų, kurių čia neįmanoma suminėti. O kartu – Vytautas Kubilius sovietmečiu buvo bene labiausiai puolamas autorius. Daug kartų atrodė, kad prieš jį užsitrenks visų leidinių ir leidyklų durys. Viso to viršūnė, kai jo daktaro disertacijos (dabar – habilitacinio darbo) tvirtinimas buvo sulaikytas septyneriems metams aukščiausiųjų partijos ideologų valia, tiek pat laiko leidyklos stalčiuje išgulėjo ir jo "XX amžiaus lietuvių lyrika". Iš visų tų nuoskaudų Vytas vadavosi panirdamas į vis naujus darbus, susirasdamas naujų temų ir literatūrinių problemų. Visas tas atkaklus savo pozicijų laikymasis buvo svarbus ne tik literatūrai – visuomenei tai buvo garbingos pilietinės laikysenos, pilietinio atsparumo priespaudai pavyzdys, daugelį padrąsinantis, sustiprinantis.

Nepriklausomybė atvėrė laisvės erdvę. Šalia politinės veiklos rodėsi vis nauji literatūros darbai. Atrodė, kad talento ir energijos versmė neišsenkanti. Bet mirtis atėjo – netikėta, staigi. Gyvenimą ji nutraukė žiauriu, o gal ryžtingu mostu, nepalikdama galimybių ligai, lėtam sunykimui, merdėjimui. Vytą ji užklupo kaip visados skubantį prie savo nepabaigiamų darbų. Kūrybos žmogų.

Vanda Zaborskaitė