Merginos eis iš proto dėl "Nužudyti Bilą"

Quentin Tarantino

Kultinis 10-ojo dešimtmečio režisierius Quentinas Tarantino po ilgokos pertraukos sugrįžo į kiną. Apie naująjį jo filmą "Nužudyti Bilą" ("Kill Bill") su režisieriumi kalbėjosi žurnalo "Cinema" korespondentas Scottas Orlinas. Šią savaitę Lietuvos ekranuose pasirodo pirmoji filmo dalis, antroji ekranus turėtų išvysti 2004-ųjų vasarį. Pagrindinė filmo herojė Jaunoji (Uma Thurman) sudarė sąrašą priešų, kuriuos turi nužudyti, kad atkeršytų už savo jaunikio ir kūdikio mirtį. Pirmosios dalies pabaigoje herojė dar neatkeršijusi svarbiausiems piktadariams.

Kaip atsirado "Nužudyti Bilą" sumanymas?

Tai įvyko Umos Thurman iniciatyva. Kai filmavome "Bulvarinį skaitalą", iš pat pradžių filmavimo aikštelėje tarp manęs ir Umos įsivyravo specifinė atmosfera. Jaučiau, kad sutikau savo gyvenimo aktorę, o ji intuityviai nujautė suradusi savo gyvenimo režisierių. Kiekvienos filmavimo savaitės pabaigoje grupė susitikdavo paūžti bare "The Daily Pint". Prieš vieną tokį susitikimą trumpam nuvažiavau namo persirengti, ir tada į galvą šovė mintis sukurti trilerį apie kerštą su Uma Thurman pagrindiniame vaidmenyje. Aplankė įkvėpimas. Tuoj pat grįžau atgal, kad aptarčiau sumanymą su Uma.

Kaip ji reagavo?

Ji buvo sužavėta. Papasakojau, kad filmo pradžioje ji bus smarkiai apdaužyta, kaip tai vyksta spagečių vesternuose, kur pagrindinis herojus filmo įžangoje atsiduria beveik prie mirties ir vos lieka gyvas. Po kelių savaičių vėl susitikome. Tada Uma paklausė, ką aš manyčiau apie tai, kad per žudynes pagrindinė herojė dėvės vestuvinę suknelę. Būtent tą dieną ir gimė Jaunoji.

Ar todėl ir filmo pabaigos užrašuose atsirado nuoroda "pagal Umos Thurman sumanymą"?

Būtent. Kartu sugalvojome Jaunąją. Pasiūliau Umai personažą, kurį ji galėtų pagilinti. Tam tikrus scenarijaus fragmentus specialiai rašiau tik punktyru, palikdamas Umai laisvę šlifuoti herojės psichologiją. Man tokia situacija irgi buvo nekasdieniška. Buvome numatę ir aš norėjau, kad Uma paaiškintų man, kas yra Jaunoji, kodėl tam tikrose situacijose ji elgiasi taip, o ne kitaip.

Umos Thurman ir Vivicos Fox kovos scena tikrai jaudina. Kuo Tave traukia kovojančių moterų vaizdai?

Tai iš tikrųjų labai stipru. Be to, Honkongo ir japonų filmuose stiprių moterų rodymas turi senas tradicijas. Jas prisimenu rodydamas kovojančias moteris. Filme "Nužudyti Bilą" man rūpėjo merginų jėga. Norėjau, kad trylikametė, kuri pasižiūrės šį filmą, pasijustų stipresnė. Merginos eis iš proto dėl "Nužudyti Bilą".

Ar filmo padalijimas į dvi dalis buvo planuotas iš pat pradžių?

Gal tai įvardykime kitaip. Jeigu būčiau tai suplanavęs iš pat pradžių, mano prodiuseris Harvey Weinsteinas iš karto būtų ryžtingai pasipriešinęs ir pasakęs "ne!". Buvau pasirengęs storą 220 puslapių scenarijų perdirbti į vieną užbaigtą filmą. Tik vėliau, prieš pat filmavimo pabaigą, atsitiko kažkas neįprasta. Harvey atėjo į filmavimo aikštelę ir pasakė, kad bus baisu, jei turėsime iš filmo iškirpti tiek daug scenų. Jis paklausė, ką manyčiau, jei filmas į kino teatrus būtų išleistas dviejų dalių. Neturėjau nieko prieš. Dar daugiau, kartą jau buvau pagalvojęs, kur turėtų baigtis pirmoji dalis. Tačiau galutinis sprendimas tada dar nebuvo priimtas.

"Nužudyti Bilą"

Kada tai įvyko?

Harvey aplankė mane montažinėje. Paleidau jam 94 "Nužudyti Bilą" minutes, tada sustabdžiau juostą ir pasakiau, kad dabar baigėsi pirmoji filmo pusė arba pirmoji filmo dalis. Harvey didžiulį įspūdį padarė paskutinė scena. Paskui jam parodžiau pirmas penkias potencialios antrosios filmo dalies minutes. Šįkart Harvey buvo sužavėtas pradžios scenos. Nuo tada jau nebekilo jokių diskusijų.

"Nužudyti Bilą" – neįtikėtinai žiaurus filmas. Kaip pats aiškini tą milžinišką prievartos porciją?

Kodėl turėčiau aiškinti? Ten, iš kur esu kilęs, prievarta yra normali pramogos forma. Jeigu dabar čia sėdėtų Fredas Astaire’as, ar tu reikalautum, kad jis aiškintųsi dėl savo miuziklų? Prievartos scenos neatsiejamos nuo kino kaip oras nuo kvėpavimo. Jokia kita meno rūšis – nei literatūra, nei tapyba, net teatras, – nesugeba taip vizualiai kaip kinas rodyti prievartos. Beje, todėl taip myliu kiną. Filmai turi būti pramoga.

Ar per tas ekranines prievartos orgijas "nuleidi" savo agresiją?

Savo agresiją? Ar aš esu agresyvus? Gali būti. Tačiau, būdamas kino režisieriumi, nemanau, kad mano užduotis – nagrinėti šio pobūdžio psichologinius aspektus. Matai, aš užaugau žiūrėdamas siaubo, karatė filmus ir tuos, kuriuose vaidino Clintas Eastwoodas, Charlesas Bronsonas. Žiaurūs filmai nepaverčia vaikų žiauriais suaugusiais, tačiau gali paversti vaikus žiauriais režisieriais (juokiasi).

Filmas "Nužudyti Bilą" JAV gavo "R" kategoriją, t.y. jį leidžiama žiūrėti tik vyresnės amžiaus grupės žiūrovams. Sunku tame įžvelgti kokią nors prasmę, nes prievartos scenos filme kuriamos tarsi primerktomis akimis ir sekant komikso estetika. Ar nesijauti įžeistas?

Tie visi plepalai apie prievartą kine man nerūpi. Kaip ir žmonės, kuriuos piktina prievarta filmuose. Tiesą sakant, esu nustebęs, kad staugimo palyginti nedaug, nes filmas velniškai stiprus. Tačiau jis toks ir turi būti. Kitaip negalima.

Vadinasi, esi nejautrus kritikai, viskas – kaip nuo žąsies vanduo?

Ne, jeigu vertinami mano aktoriniai sugebėjimai. Tai turi skaudinti, nes užgauna asmeniškai. Tačiau kai kalbama apie mano, kaip režisieriaus, darbą, kritikai man – paskutinėj vietoj. Neturiu nieko prieš konstruktyvią kritiką. Jeigu kritikai smerkia viską iš eilės, galiu tik įsivaizduoti, kokių tai niekšų darbas. Aš ne jiems kuriu filmus. Kuriu filmus savo žiūrovams.

… kurie, beje, turėjo labai ilgai laukti naujojo Quentino Tarantino filmo. Nuo "Džekės Braun" praėjo šešeri metai. Kur buvai dingęs?

Sėdėjau prie rašomojo stalo. Visą laiką dirbau. Kai buvome susitikę pirmą kartą, į kino teatrus išleidinėjau "Pasiutusius šunis". Prieš tai parašiau "Tikros meilės" ir "Apsigimusių žudikų" scenarijus. Netrukus po to buvo "Bulvarinis skaitalas". Po jo mano istorijos išseko, reikėjo ko nors naujo. Pradėjau rašyti kaip beprotis. Iš pradžių kūriau dramos, kuri rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo metais, scenarijų. Jis vadinosi "Inglorious Bastards" ir išaugo į tris skirtingus kūrinius. Iškart po jo atsirado "Nužudyti Bilą".

"Nužudyti Bilą"

Tu tiesiog trykšti energija. Ką veiki, kai nedirbi?

Valkiojuosi su draugais. Vaikštome po klubus, šokame, juokiamės. Jei pasiseka, būna ir šiek tiek sekso.

Ar yra filmų, kurie žeistų tavo skonį?

Nieko tokio, kas žeistų mano skonį, nėra. Nei kine, nei tikrame gyvenime. Yra toks posakis: "Patriotizmas – paskutinė niekšų priebėga". Išplėsčiau jį, sakydamas, kad jeigu kas nors leidžiasi sukompromituojamas, tai yra paskutinė protingo žmogaus priebėga (juokiasi). Ar menas apskritai gali įžeisti? Jei kas nors nenori ko nors žiūrėti, tegul ir nežiūri. Tačiau jei kas nors vis dėlto žiūri, kad paskui aptriestų kitus, nieko nepadarysi.

Ar "Nužudyti Bilą" yra moralus filmas?

Taip! Maža to – tai moraliai sudvasintas filmas. Japonų kalboje yra sunkiai išverčiama sąvoka "Jinghe", ją galima apibūdinti kaip garbę ar nuolankumą. "Jinghe" reiškia situaciją, kurioje žmogus privalo ką nors padaryti. O net jei viduje tam priešinasi, juo labiau privalo tai padaryti. Būtent toks "Jinghe" yra Jaunajai atitekęs likimas.

Iš tikrųjų jai teko sunki "Jinghe". Vienoje scenoje ji kovoja iškart su 88 priešininkais. Norom nenorom tai primena "Matricos" Neo ir agentų Smitų gaujos susidūrimą. Skirtumas tik tas, kad "Matrica" primena videožaidimą.

Sutinku. Man jau gana kompiuterinės animacijos filmuose. Ypač kai ji naudojama specialiesiems efektams sukurti. Juos taip pat gerai galima pagaminti naudojant senamadiškus būdus. Kokią prasmę turi gaudynių prieš automobilių srautą gatvėje scena, kurią sukūrė kompiuteris? Prieš dvidešimt metų aš jau mačiau tai filme "Gyventi ir mirti Los Andžele", ir ten scena atrodė daug geriau. Filmuodami "Nužudyti Bilą", naudojome beveik vien tik senus gerus rankų darbo specialiuosius efektus. Kai Lucy Liu skalpuojama, tai vyksta prieš įjungtą kamerą, be kompiuterinių triukų ir kitokių kvailysčių. Padaryti taip, kad viskas atrodytų tikroviškai, yra menas. Svarbu turėti filmavimo grupėje geriausius grimuotojus.

Ar Umos Thurman nėštumas sugriovė tavo filmavimo planus?

Taip, jis apvertė viską aukštyn kojomis. Turėjau pasirinkti: arba jos laukti, arba atsisakyti. Taigi laukiau. Kai 4-ajame dešimtmetyje Marlene Dietrich buvo nėščia, Josefas von Sternbergas taip pat jos laukė. Tai mažiausia, ko gali reikalauti kiekviena Marlene Dietrich (juokiasi). Kino istorija, be abejo, tai įvertins.

Parengė Kora Ročkienė