Muzika

Čiurlionio kvartetas ir bičiuliai

Po 35-osioms kvarteto metinėms skirto koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Darius Dikšaitis

Vienas po kito muzikiniai kolektyvai savo koncertus skiria įvairiausioms progoms ir sukaktims, kurių pasidarė tiek daug, kad be papildomų rubrikų, tiesiog publikai skirtų koncertų lieka vienetai. Taigi muzikos mėgėjo dėmesys fokusuojamas lyg ne į pačią muziką, o į tai, kiek, kam ir kada sukako metų. Sukaktys, pradedant vieneriais, penkeriais, dešimčia metelių, baigiant trisdešimt penkeriais ir t.t., dabar vadinamos vienodai – jubiliejais. Laikas retoriškai sušukti: "Ponai, ar ne per daug tų jubiliejų?!"

Regis, "jubiliejų" karštinę bus sukėlusi nestabili pereinamojo laikotarpio kultūros ekonomika, lėmusi itin suaktyvėjusią jos dalyvių kovą už "vietą po saule", kur ne paskutinis dalykas – valdžios dėmesio ilgesys. Ką ir sakyti, "jubiliejus" yra puiki proga sulaukti to dėmesio. Tačiau kodėl kitų šalių, ypač tų, kur į vakarus nuo mūsų, net labai garsių koncertinių organizacijų sezonų suvestinėse nėra jokių užuominų apie atlikėjų ir kolektyvų sukaktis, o pačių muzikantų visai nejaudina, kiek valdžios narių sėdėjo salėje. Pamąstykime.

Teatleidžia garbūs M.K. Čiurlionio kvarteto, mininčio 35-ąsias metines, muzikantai; nenoriu įžeisti kolektyvo, tačiau ir jis kas penkeri metai linkęs aistringai švęsti, tarsi trūktų pripažinimo ar dėmesio. Nacionalinė premija, aktyvi koncertinė veikla, gausios gastrolės – tikri intensyvios veiklos liudininkai! Gruodžio 3 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvykęs koncertas šiuos kolektyvo bruožus eksponavo dar ryškiau. Ilgiau kvarteto negirdėjus, nevaržė jokie klausymo stereotipai, kurie neretai trukdo "šviežia ausimi" fiksuoti gerai žinomo kolektyvo skambesio pokyčius. Iš tiesų žavėjo gyvybinga kūrybinė kvarteto energija, ansamblinė branda, gilus muzikos suvokimas.

iliustracija
Danielis Rubinas

Net nuostabu, kad neseniai į kvartetą atėjęs altininkas Gediminas Dačinskas į jo skambesį įsiliejo ne tik darniai, bet ir neprarasdamas savojo balso raiškumo. Džiugino abiejų smuikininkų – primarijaus Jono Tankevičiaus ir Dariaus Dikšaičio, beje, išoriškai tarsi pabrėžtinai "ramių", besiskleidžiantis muzikinis temperamentas, jų tarpusavio susiklausymas, muzikavimo tikslumas. Saulius Lipčius, vienintelis iš senosios kvartetistų "gvardijos", savo šiltais bosais klojo skambesio fundamentą, o vietomis tiesė papildomus komunikacijos tiltus tarp atlikėjų ir klausytojų.

Koncerto programa buvo parinkta sumaniai: Gustavo Mahlerio Fortepijoninis kvartetas, Alfredo Schnittke’s Fortepijoninis kvartetas "Skizzen nach Mahler", Johanneso Brahmso Styginių kvartetas Nr. 1 ir pabaigai – Franzo Schuberto "Forelių" Kvintetas A-dur. Tai tarsi ekskursas į pačias kamerinio muzikavimo gelmes, ieškant jo esmės, o kartu parodant neišsenkančio grožio, išminties ir vilties versmes. Kūrinių seka vedė į formų harmoniją, skaidrumą, pakilumą, F. Schuberto Kvintete pasiekiantį antisubjektyvumo triumfą.

Šioje programoje svarbus vaidmuo teko fortepijonui, šią partiją atliko svečias iš Vokietijos Levas Natochenny, Lietuvoje koncertuojantis ne pirmąsyk, be to, dažnas mūsų pianistų konkursų vertinimo komisijų narys. Atliekant G. Mahlerio ir A. Schnittke’s vienos dalies Fortepijoninius kvartetus (M.K. Čiurlionio kvartetas griežė be J. Tankevičiaus), nuo pirmųjų muzikos taktų girdėjome ypač raiškų ir tiksliai artikuliuotą fortepijono balsą, nepaprastai turtingų tembrų ir, dėl virtuoziškai naudojamo pedalo, juvelyriškai skaidrų.

iliustracija
Jonas Tankevičius, Gediminas Dačinskas, Levas Natochenny ir Saulius Lipčius
M. Raškovskio nuotraukos

Pianistinis meistriškumas ir maksimaliai tikslus kūrinio teksto atskleidimas, ryški meninė individualybė lėmė lyderiaujančią svečio poziciją. Kūrinių idėja tam neprieštaravo, ypač A. Schnittke’s veikale: fortepijonas čia neša didelį minties krūvį ir tiesiogiai kuria dramaturgiją. Klausydama G. Mahlerio Fortepijoninio kvarteto nesyk prisiminiau apie paties kompozitoriaus požiūrį į savo studijinius darbus: ten jis savęs neradęs... Šiame Kvartete, sukurtame 1876–1878 m. ir kompozitoriaus valia likusiame be opuso numerio, juntama ryški XIX a. pirmosios pusės vokiečių muzikos įtaka ir R. Wagnerio harmoninės kalbos atskambiai. Tačiau tokie jau mūsų laikai: viskas atrandama po autorių mirties ir išleidžiama.

Kitas šio vakaro svečias, gerai žinomas Lietuvos kontrabosininkas Danielis Rubinas, sėkmingai ir subtiliai įsijungęs į kameristų ansamblį (dabar negrojo D. Dikšaitis), dalyvavo atliekant fortepijoninį "Forelių" kvintetą. Ši interpretacija akivaizdžiai atskleidė ansamblio skonį, gerą stiliaus pojūtį, kūrybingumą ir daugybę kitų pagirtinų savybių. O F. Schuberto muzika tapo tiesiog puikiu baigiamuoju koncerto akordu.