Teatro pranašumai

Scena iš spektaklio D. Matvejevo nuotr.

Teatras, palyginti su kinu, turi vieną pranašumą – jo neįmanoma nugalėti. Jo neįmanoma parsinešti namo ir žiūrėti persukinėjant ar visai išjungti. Teatro simuliacijoje, jei į jį patekai, privalai dalyvauti nuo pradžios iki galo, esi tarsi įkaitas su kitais įkaitais – aktoriais. Kiekvieną kartą jie vaidina tik tau. Net jei išeisi ir po kelių dienų grįši į kitą spektaklį, jie vis tiek vaidins tau. Teatro prigimtis – pasmerktumas sadomazochistinei vaidinančiųjų ir žiūrinčiųjų dvikovai. Šiurpu žinoti, kad ji niekad nesibaigs ir kad bet kada gali būti jos išprievartautas – teatras tam turi daug priemonių, blogas teatras – dar daugiau.

Teatras kino atžvilgiu turi ir dar vieną pranašumą – kuo jis "teatrališkesnis", tuo laisvesnis manipuliuoti žiūrovais. Ir bet kokį nepasitenkinimą gali atremti vienu vieninteliu: "Čia juk teatras!"

Manyčiau, kad, be visų kitų gilių naujausio Nacionalinio dramos teatro spektaklio – Joe Ortono "Grobio" – poteksčių, malonumas žiūrėti ne į save, bet į kvailus aktorių vaidinamus pajacus yra svarbiausias. Jie tokie, kad neįmanoma nei jais piktintis, nei jų užjausti. Išskirtines režisieriaus teises šiame teatre turintis Adolfas Večerskis gali tik didžiuotis, antruoju po "Bambos" pastatymu diegdamas Nacionaliniam bulvarinį teatro modelį: viskas blizga, yra pikantiška ir paklūsta intrigai, juokina primityvaus ir dar primityvesnio, niekingo ir dar niekingesnio kontrastais, vaidinama aiškiai, ryškiai, garsiai ir dozuojant erotiką. Kadangi "Bamba" jau turi savo ištikimų gerbėjų ir kiekvienu vaidinimu papildo teatro iždą, tai ir "Grobio", matyt, laukia panašus likimas: jis bus "išsidalytas" anksčiau, nei ciniški kritikai spės spektaklį pasmerkti.

Iš tikrųjų, kam koneveikti režisierių, jei dėl jo spektaklių teatras, dalis žiūrovų ir dalis trupės gali svajoti apie rimtesnius pastatymus. Kam koneveikti, jei A. Večerskio meninės ambicijos taiko į plačiąsias mases ir, siūlydamos joms beveik barokinę Didžiosios salės perkrovą, kuklesnius, tik išskirtiniams žiūrovams skirtus bandymus stumia į Mažąją salę. Juk pelnas, gautas iš Didžiosios salės, gyvybiškai svarbus Mažajai. Ir kam naikinti tą žavią iliuziją, kad teatras – tik pramoga, o scenoje veikiantys personažai yra tušti, idiotiškais apgavysčių viražais tušuojantys savo intelekto bei išsilavinimo spragas žmogeliūkščiai. Kuo garsiau, kuo ryškiau visa įmanoma teatro atributika apie tai bus skelbiama, tuo greičiau bus demaskuota ir mūsų pačių gyvenimo tuštybė bei menkybė. Argi ne to tikisi režisierius, dėstydamas savo mintis programėlėje; tikisi ir nuoširdžiai vykdo savo, kaip statytojo, pareigą, visą kvailybę perkeldamas ant vargšų pajacų-aktorių pečių taip pat išradingai, kaip ir jo pasirinktas dramaturgas.

Anglas Joe Ortonas išpopuliarėjo savo juodais farsais, griaunančiais sutrūnijusį buržuazinio gyvenimo pamatą. Ir mėgdžiojo gerokai jį lenkusį prancūzą Jeaną Genet. Tačiau, kitaip nei Genet, jam nebuvo lemta pelnyti pasaulinės šlovės; primityvus Ortono balaganizmas, iš piršto laužtas absurdas, homoseksualų intrigos ir tiesiog beskonybė buvo ir liks jo skiriamaisiais bruožais, viliojančiais privačius teatrus tomis pačiomis priemonėmis baksnoti pirštu į viskuo persisotinusios visuomenės situaciją. Šituo baksnojimu Nacionalinio teatro spektaklis nepažengia toliau nei 7-ojo dešimtmečio komercinio teatro pastatymai, tiesa, gerokai juos lenkia, kaip ir dera Nacionaliniam, paties pastatymo masteliais.

Ar reikia "Grobyje" ieškoti to, ko jame nėra – vaidmenų ar tiesiog vaidybos lengvumo; vizualaus ir muzikinio apipavidalinimo sprendimų? Stebėtinas scenografo Jono Arčikausko ir kompozitoriaus Antano Kučinsko tikėjimas ir pasitikėjimas pjese glumina ne mažiau už aktorių paklusnumą pildant režisieriaus nurodymus atliepti "stiliaus" ypatumus. Paranojinė "Grobio" situacija, patekusi į kūrėjų rankas, išsipūtė iki kostiuminio balagano, visomis įmanomomis priemonėmis (net ir video!) varijuojančio vieną mintį: scena – tik bukagalvių pajacų arena, kurioje dėl grobio grumiasi viena už kitą spalvingesnės būtybės. Jos triumfavo ir triumfuos, nes nėra tokios jėgos, nėra tokio teisingumo, kuris imtų ir jas nugalėtų. Galbūt todėl dailininkas išmargina, deformuoja veikėjus ekstravagantiškais kostiumais, įkurdina juos kone marmuru ir auksu inkrustuotame, trokštančiame nuo beskonybės panteone, o režisierius priverčia aktorius vaidinti taip, tarsi jie juokintų keliatūkstantinę plebėjų minią. Tai turbūt ir yra didžioji, anot J. Arčikausko, intelektualinė spektaklio paskata.

Kai Larso von Triero "Dogvilio" herojė finale įsako sudeginti visą "popierinį" kaimą ir iššaudyti jo gyventojus, džiūgauji, nes sulauki teisingumo triumfo. Kino priemonėmis čia sunaikinamas visas žmonėmis, jausmais ir tiesa manipuliuojantis mechanizmas, kurį lygiai taip pat reprodukuoja teatro scena. Kai lietuvių režisieriaus Igno Jonyno filmo "Sekmadienis toks, koks yra" finalinis šūvis sunaikina ir visą manipuliacinį kino mechanizmą, irgi džiūgauji – pagaliau išaušo atpildo valanda. Bet nėra jokios vilties, kad kada nors "Grobio" kvailys Maklyvis, apgautas ir paniekintas savo sūnaus, jo draugužio, slaugės ir inspektoriaus, iš visos dekoratyvios sceninės butaforijos sukurs laužą, o į savo mulkintojus atsuks kad ir išgaląstą atsuktuvą. Ir nėra jokios vilties, kad koks nors pasipiktinęs žiūrovas padės salėje bombą... Teatras nesunaikinamas – bandymas jį nugalėti taip pat būtų tik teatras. Lieka tik tyliai žiūrėti ir spėlioti, kur "Grobio" pelnas bus investuotas.