Kinas

Vidutinybė ramina

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Mirtininko žingsniai"

Kad ir ką rodytų televizija, – apkaltą, Jurijaus Borisovo "Atleisk", Renatos Smailytės "Nuo…iki", prezidentūros "Bėdų turgų" ar tetos Betos laidelę apie vieną didžiai dievobaimingą šeimą, manau, kad svarbiausias šios savaitės televizijos įvykis yra 2000-aisiais Takeshi Kitano sukurta mafijos kronika "Vyresnysis brolis" (LTV, šiandien, 12 d. 22 val.). Jos pagrindinė tema – sukčių ir apgavikų garbė. Kitano vaidina mafijozą Jamamoto – tylintį, sadistišką ir įsitikinusį savo pergale autsaiderį. Mafijos kare jis prarado daug savo žmonių. Neturėdamas ką veikti Japonijoje, jis pabėga į Los Andželą, kur gyvena brolis Kenas. Kenas – smulkus narkotikų prekiautojas. Tačiau Jamamoto net nekyla mintis žengti brolio pėdomis ir stypsoti gatvėje. Jis nori sukurti naują, galingą nusikalstamą organizaciją, kuri paimtų iš jakudzos viską, kas geriausia. Jamamoto charizma pritraukia įvairiausius sukčius, vagis ir niekšelius. Labai greitai ši iš pirmo žvilgsnio chaotiška grupė ima konkuruoti su jau egzistuojančiomis gangsterių gaujomis. Ypač ji nepatinka kolumbiečiams ir italams. Prie ko visa tai prives, nesunku atspėti…

Filme daug prievartos, žudynių, skraidančių organų, trykštančių smegenų ir nupjautų pirštų. Kitano sako: "Prievarta mano filmuose neturi sukelti skausmo. Tačiau jei filmo herojai yra mafijos nariai, be kruvinų scenų neapsieisi. Bandau būti teisingas jakudzos nariams ir rodyti juos taip, kaip matau, kad ir ką jie darytų. Jie ne tik žudo, bet ir užsiima paprastais dalykais, pavyzdžiui, lošia kortomis ar žaidžia krepšinį. Tarp jų pasitaiko net labai jautrių žmonių. Jiems skiepijamas sugebėjimas atkreipti daugiau dėmesio į kitus. Stebėdami kitą žmogų, jie sugeba pamatyti kiekvieną to žmogaus elgesio niuansą, skaityti tarp eilučių. Tačiau jie taip pat yra (beje, ne tik) kruvini žudikai."

Kadangi Lietuva paskutinėmis dienomis tinsta nuo patriotinių kalbų, dar kartą pacituosiu Kitano: "Visiškai nesididžiuoju Japonija. Po Antrojo pasaulinio karo visos vertybės buvo importuotos iš JAV, net Konstitucija. Šiuolaikinės japonų visuomenės vertybių sistema – tai visiškas chaosas. Negali didžiuotis šiuolaikine Japonija. Ji jau nebėra japoniška, kartais atrodo visiškai svetima. Jei vienai dienai tapčiau valstybės galva, iškart paskelbčiau karą JAV." Manau, kad Kitano negresia tapti valstybės galva, tačiau gerai, kai valstybė galvą turi.

Tikri amerikiečiai taip pat ne visada didžiuojasi savo šalimi ir kuria apie tai filmus. TV4 (17 d. 21.20) primins aktoriaus ir režisieriaus Timo Robbinso 1995 m. filmą "Mirtininko žingsniai". Tai vienas iš Holivudo itin pamėgtų pasakojimų apie mirti nuteistus žmones. Filmas įdomus tuo, kad pasakojimo centre atsiduria ne nuteistasis, kurį mėgaudamasis personažo charakterio dviprasmiškumu suvaidino Seanas Pennas, bet jį netikėtai pasiryžusi globoti vienuolė (Susan Sarandon). Ji lydės Metju iki pat paskutinio atodūsio. Nors Robbinsas ir užima aiškią poziciją, kad mirties bausmės neturi būti, tačiau Sarandon sesuo Helena tarsi bando sutaikyti abi kenčiančias puses – žudiką ir jo aukos artimuosius. Antiklierikališkai nusiteikusiai mūsų žiniasklaidai (kunigai kaip ir XX a. pradžioje tebeįkūnija gobšumą ir kitokias nuodėmes) tokia herojė būtų nelabai paranki. Tačiau būtent tokie žmonės kaip ji ir padeda patikėti tikėjimo galia, nors, regis, filme jokie stebuklai nevyksta.

Nežinau, kaip Jūs, mieli skaitytojai, bet žiemą, užėjus depresijai, aš darausi labai skeptiškas ir nepakantus. Todėl, ko gero, net susikeisčiau vietomis su kito šio savaitgalio LTV filmo "Prarastasis" (13 d. 21 val.) herojumi. Inžinierius Čakas ("Aukso gaublys" ir "Oskaro" nominacija Tomui Hanksui) vienintelis išlieka gyvas po lėktuvo katastrofos virš Ramiojo vandenyno. Jam pavyksta atplaukti iki negyvenamos salelės, kurioje jo laukia kova su gamta ir savo silpnybėmis. Jis pasmerktas būti vienas.

Pasak vieno žurnalisto, Tomas Hanksas turi tik vieną, tačiau labai didelę bėdą, – jo gyvenimas yra tobulas. Jam nuolat sekasi, jis gerai uždirba, gavo svarbiausius apdovanojimus. Gyvenime jis toks pat kaip ekrane – vertas pasitikėjimo, nepaprastai padorus, mielas žmogus. Jo nesupa jokie skandalai. Kolegos jį myli ir giria. Kiekvienas jo filmas bematant muša lankomumo rekordus. Gal tai pasirodys nuobodu, nors už tokią nuobodybę ne vienas atiduotų viską. Ir kiekvienas norėtų turėti tokį draugą ar kaimyną. Ko gero, šimtaprocentinis Hankso normalumas ir pavertė jį pačia populiariausia Holivudo figūra, su kuria galėtų susitapatinti kiekvienas žmogus iš gatvės. Vidutinybė veikia raminamai. Hanksas žadina mumyse viltį, kad atsidūrę panašioje kaip jo herojus situacijoje taip pat elgsimės garbingai. Manau, kad Robertas Zemeckis neatsitiktinai pasirinko Hanksą Foresto Gampo vaidmeniui, nes kas kitas taip tobulai galėtų suvaidinti genialų idiotą, auksinės širdies žmogų, amerikietiškojo naivumo įsikūnijimą. "Prarastajame" šis duetas eina tolyn į pasaulio kraštą, tačiau siekiamybė išlieka ta pati, todėl filmo terapiniu poveikiu skandalų monotonijos išvargintiems tautiečiams beveik neabejoju.

Nevidutinybė yra įtartina ir nesuprantama, nesvarbu, koks amžius būtų už lango. Apie tai ir garsioji Jeano-Paulio Rappenneau 1990 m. "Sirano de Beržerako" (LTV, 14 d. 21 val.) ekranizacija. Ji puošni, detalė po detalės atkurianti seniai išnykusią epochą, papročius, meilinimosi tradicijas. Tas puošnumas ir epiškumas kartais atrodo besaikis, tačiau vis dėlto filme karaliauja Gerard’as Depardieu, subtiliai suvaidinęs ilganosį poetą, tragiškąjį įsimylėjėlį.

Tačiau ir šiuolaikiniai įsimylėjėliai nevengia gana drastiškų išbandymų. Vėl galiu tik apgailestauti, kad filmą "Skuba tik kvailiai" (LNK, 14 d. 21.15) kūrė nė lašelio fantazijos neturįs amatininkas Andy Tennantas, nes tema įdomi: ar gali meilė nugalėti pertvaras, kurias tarp dviejų žmonių pastato kilmė, šeima, tautybė, mentalitetas, socialinė padėtis ir t.t.? Filmo herojai – tipiškas sėkmingas baltasis statybininkas (Matthew Perry) ir meniškos sielos meksikietė (Selma Hayek). Jie tokie skirtingi, kad sunku įsivaizduoti juos esant kartu.

Nesu iš tų, kurie eina iš proto dėl "Matricos", nes kine mėgstu gryną orą ir žydrą dangų. Tačiau virtualios tikrovės gerbėjus turėtų sudominti prie žanro grynumo daug prisidėjusi 1997 m. sukurta Andrew Niccolo "Gataka" (LNK, 18 d. 22.35). Tai pasaka apie ateitį, kurios gyventojai dėl genų inžinerijos bus tobuli. Į tą hermetišką tobulybių pasaulį patenka toks šiek tiek kitaip mąstantis Vincentas. Tobulybės, ko gero, jį veikia ne visai raminamai, tačiau jis turi didelę svajonę… Pasižiūri tokį filmą ir nežinai, kas geriau, – virtualios ateities svajonės ar vis labiau virtualėjanti dabartis.

Jūsų – Jonas Ūbis