Ištrauka iš romano "Keturi meilės laiškai"

Julius Keleras. "Keleivis"

Tai vienas įspūdingiausių debiutų (1997 m.) pastarojo dešimtmečio Airijos literatūroje – romanas apie mylinčiuosius, tikėjimą Dievu ir netikėtus bei neišvengiamus lemties vingius. Pasak kritikų, fantastiškas Airijos gamtovaizdis (realus ir įsivaizduotas) yra taip puikiai sukurtas, kad tampa dar vienu knygos personažu. "Keturi meilės laiškai" – širdį gniaužiantis pasakojimas apie tėvo ir sūnaus meilę, ir tai puikiai patvirtina žemiau spausdinama romano ištrauka. Dievas pašaukia Nikolo tėvą tapti menininku. Vaiko motina yra mirusi, o naujasis tėvo pašaukimas jį ilgam atitraukia nuo namų. Dar neaišku, ar tai - tikrasis jo naujojo talento atsiskleidimas, tačiau dabar jį veda Apvaizda.

Rytą tėvas išdėstė savo kelionės planus. Jis vyksiąs į Klerą, prie jūros. Iki Enio važiuosiąs traukiniu, o nuo ten keliausiąs iki pakrantės. Namie turėjau pakankamai maisto, o pienui ar dar kam nors virtuvėje ant palangės man buvo paliktas dešimties svarų banknotas, susuktas ritinėliu ir įdėtas į uogienės stiklainį su sąskaitomis. Jis turėjo būti susiruošęs, kol aš prabusiu, ir keli drobiniai ryšuliai stovėjo surišti prieškambaryje. Iš ten sklido aštrus aliejaus ir skiediklių kvapas, nuotykio nuojauta. Priekinės durys tąryt buvo atvertos, ir švelni ryto pusiausvyra, įsprausta tarp saulės šviesos ir liūties, virpėjo kaip ir manasis tikėjimas. Mano tėvas ruošos įkarštyje buvo vienmarškinis, nenuslūgstantis gyvasis sidabras, lakstantis aukštyn ir žemyn laiptais į studiją ir iš jos. Kai jis pažvelgė į mane, pamačiau jo veide raukšles.

– Grįši už savaitės, – pasakiau stovėdamas prieškambaryje.

– Taip, – pasakė ranka paliesdamas mano petį ir trumpai, bet smarkokai jį suspausdamas, tuomet akimirkai jo raukšlės išsilygino, o akys nusišypsojo.

Kai atėjo laikas išeiti, jis stovėjo tarpdury apsikrovęs drobėmis, teptukais, dažais ir ištiesė man ranką. Aš ištiesiau savąją ir jis suspaudė ją taip stipriai, kad net ašaros ėmė veržtis iš akių.

– Už savaitės, – pasakė.

– Už savaitės, – pasakiau, ir jo paleistos rankos delnu pajutau šalto oro gūsį. Jis išskubėjo iš kiemo ir išnyko mojuodamas puikiąja savo rankos vėliava.

Apsisprendžiau per dvi minutes. O per kitas dešimt paėmiau pinigus iš uogienės stiklainio, sudėjau kartu su tais, kuriuos buvau sutaupęs, pasiėmiau paltą, krepšelį su megztiniu, kojinėmis bei apatinėmis kelnėmis ir nulėkiau į geležinkelio stotį. Tėvas ėjo atšokinėdamas nuo kiekvieno automobilio, kurio vairuotojas stabteldavo jo pasižiūrėti, apstulbintas ar tiesiog smalsaudamas. Įsėdau į autobusą, mintyse lygindamas išlaidas su būtinybe suspėti į tą patį traukinį, kaip ir jis. Atsisėdau viršutiniame aukšte priekinėje sėdynėje, žvelgiau žemyn į lėtą ryto eismą ir ieškojau ten bent menkiausio ženklo aukštos, plonos figūros, primenančios skudurininką, taku į miestą nešantį ryšulį. Tačiau jo niekur nebuvo. Krantinėje autobusas sustojo ir aš pakliuvau į neįtikėtiną spalvų ir triukšmo samplaiką, kokia vasaros metu būna Dublinas. Aukšti debesys plaukė pro saulę, o judantys žali šešėliai – palei upę. Mano širdis daužėsi. O kas, jeigu jis pralenkė mane ir jau sėdi traukinyje, stebėdamas, kaip platforma lėtai juda atgalios? Ištrūkau iš spūsties ir puoliau bėgti.

Traukinys išvyko be dešimt dešimt. Sėdėjau paskutiniame vagone, labiausiai nuo platformos nutolusiame krašte, stebėdamas, kaip paskutinieji atsilikėliai nerangiai plevėsuoja plastikiniais maišeliais, kuprinėmis ir nedideliais lagaminais. Iki be dešimt dešimt tėvas neprašmėžavo pro langą. Ir štai pranešimas: "Šis traukinys važiuoja į Nyną, Limeriką ir Enį".

Tuomet užsiveria visų traukinio vagonų durys, paskutinis kvietimas, švilpukas, kontrolierius, su kažkuo juokaujantis per atvirą langą, pirmieji trys truktelėjimai, po to – sunkūs krūptelėjimai atleidus stabdžius, ir pirmasis supurtęs mus variklio smūgis, tada traukinys barkšteli, išvažiuodamas iš stoties prarieda pro platformos galą ir, ritmiškai linguodamas kreivėmis, lekia užmiestin. Mes įslystame į šalį, kokios aš niekad nebuvau matęs, pravažiuojame senus prie bėgių stovinčius namus su skalbinių virvėmis ir darželiais, pro vietas, kur buvo įsispraudęs triukšmas ir traukinių kasdienybė, laikrodiškai tikslus gaudesio reguliarumas per visas jų naktis ir dienas. Vaikai nežiūrėjo aukštyn, nemojavo. Toliau už jų plytėjo naujieji miesto priemiesčiai, balti gyvenamieji kvartalai – nei kaimeliai, nei miesteliai, tik ištisinės namų eilių eilės, prijungti, atskiri, pusiau prijungti. Prieš pusvalandį mes juos pravažiavome, prieš tai, kol žalia spalva pakeitė pilką ir krantai anapus langų įbėgo į laukų Kilderyje, po to Laois erškėtynų raizginius ir griovius. Konduktorius perėjo per vagonus, linguodamas išdūrė bilietuose skyles, o mokiniams iš Ispanijos liepė nuimti kojas nuo priešais juos esančių sėdynių. "Čia nerūkoma", – pasakė jis, pražingsniuodamas per trumpalaikius dūmų debesis ir plokščiąja plaštakos puse daužtelėjęs užpakalinę lango pusę, idant įleistų vėjo gūsį, bėgių garsą ir kvapą vijoklinių sausmedžių ir šieno. Viskas man buvo nauja. Sėdėjau greta smulkios moteriškės, vilkinčios per dideliu paltu ir ant rankinuko laikančios rankas, snūduriuojančios ir linkčiojančios pagal būgnijimo ritmus, kolei susapnuodavo vagis, ūmiai surikusi šokteldavo stačia, kol pažvelgusi žemyn išvysdavo, kad jos rankinė yra saugi prakaituotose jos rankose, tad ji galėdavo užsimerkti ir vėl būti taikiai apiplėšta. Ji man nieko nesakė. Buvau pernelyg susijaudinęs, kad galėčiau užmigti. Buvau per daug išsigandęs, kad mano tėvo traukinyje nėra, ir per daug išsigandęs, kad jis yra. Nebuvau tikras, ką daryčiau bet kuriuo iš šių atvejų. Įsivaizdavau, kad traukinio magija padės išgyventi tą naujumą ir atvykimo nekaltumą, kitokio gyvenimo pradžią, viską. Atsilošiau ir įsižiūrėjau į vaizdą pro langą.

Įvažiavome į šalies vidurį. Didi žalia bekraštybė kilo į kalvas ir kalnus, dėvinčius dangaus šešėlius. Karvės gamtovaizdyje buvo nejudrūs pavidalai. Erdvės pojūtis neįtikėtinas, viso to didumas, atvirumas, laukais išsidriekę toliai viliojo mane laukan, žadino mano ilgesį būti ten, bėgti, sėdėti ar gulėti nuostabioje vasaros žolėje. Kadangi traukinys lėkė dar labiau į vakarus, gamtovaizdis tapo dar beprotiškiau tolimas, dangus – didesnis. Ratų dardėjimas buvo transo rūšis, ir kai šiek tiek vėliau švytintis kraštovaizdis, lėkęs pro langą, sulėtėjo iki pastovaus kalvotumo, plačios apimties panoramos, įsivaizdavau, kad ten prieky, už dešimties vagonų, prie pietinio lango į visa tai žiūri mano tėvas. Dvi valandas mes važiavome tame pačiame sapne. Po to, pasiekę Limeriką, mes persėdome į kitą traukinį, važiuojantį į Enį. "Persėdimo stotis", – dundeno kontrolierius, grįždamas per dūmus ir vėl atverdamas langą, kurį uždarė du sušalę kunigai.

Delsdamas, stebėdamas nuo tarpdurio išilgai visą platformą, buvau paskutinis, paliekantis traukinį. Pagriebęs savo krepšį išskubėjau ir stabtelėjau prie vienos panikos apimtos žmogystos, nes smulkioji moteriškė per dideliu paltu buvo staiga iššokusi iš kitos pusės ir gniaužė bei spaudė prie krūtinės savo rankinę. Atsiprašiau ir dingau.

Mažiau nei keturiasdešimt keleivių vyko į Enį, greta laukdama stovėjo grupelė kaimiečių. Ieškojau tėvo ir negalėjau jo surasti. Po to palengva iš stoties pakraščio išriedėjo senas garvežys, tempdamas tris medinius vagonus. Jie kilnojosi, žviegė, skleisdami oran tepalo kvapą. Iš garvežio kabinos langelio pajuodęs ir išsišiepęs mašinistas, parodęs stebuklą ir privertęs traukinį sustoti, demonstravo mums savo dantis. "Jam šimtas devyniasdešimt", – murmėjo rankinės savininkė, keldama savo nuosavybę prie krūtinės ir lėkdama savo vietos link. Pasitraukiau nuo žmogystos ir kone buvau įlipęs į vagoną, kai pamačiau jį, žilų plaukų švytėjimą, aukštą figūrą, po pažastim pasikišusią daiktų ryšulį. Jis išėjo iš laukiamojo ir įlipo į traukinį. Jis buvo ten. Mano tėvas. Jis buvo taip susikaupęs, kad nepražiopsotų traukinio, jog iš pradžių nė sykio net nepažvelgė kairėn ar dešinėn. Tėvas įlipo į vagoną, perėjo į pirmąjį ir atsisėdo. Po akimirksnio mes nauju ritmu dardėjom vakarų link.

* * *

Mano tėvas buvo traukinyje; stovėjau tarp vagonų ir jutau, kaip nuo tepalo kvapo kyla šleikštulys. Nesupratau, kas man darosi. Nebegalėjau galvoti ar, tikriau, negalėjau vienu metu susitelkti ties vienu dalyku, panika bloškė mane į miriadus išsklindančių minčių. Ką aš darysiu? Ką jis darys, ką jis pasakys? Ar turėčiau prieiti prie jo vos tik atvyksime? Ar jis neišsiųs manęs išsyk atgal? Ir ką jis galvoja dabar, sėdėdamas vos už keturiasdešimties žingsnių nuo manęs traukinyje, važiuojančiame pačiu salos viduriu iš ten, kur jis manėsi namuose palikęs vieną vienintelį savo vaiką su jo motinos dvasia? Slydau nugara durimis, kol prisėdau. Ar jis visiškai nieko neprisiminė? Ar jis jau buvo peržengęs, palikęs užmarščiai visas ano gyvenimo mintis ir dabar sėdėjo laukdamas tos savaitės, kurią pats sau buvo davęs, kad užpildytų drobes vakarų vaizdais? Aš nežinojau, tačiau dvi valandas sėdėjau traukiny ant grindų ir leidau abejonių ir šleikštulio potvyniui mane nuplauti, kol variklis sušvilpė ir aš apsidairęs pamačiau, kad mes pagaliau atvykome į Klerą.

Stotis buvo nedidelė. Traukinys nervingai džerškėdamas atvažiuodavo čia, visai greta galvijų turgaus, vos sykį per savaitę. Lengviau atsipūtę keleiviai išlipo ir nuskubėjo prie automobilių ar autobusų. Mažam provincijos miestely sukeltas bruzdesys nutolo keliu. Iš traukinio galo stebėjau išlipantį tėvą. Jis perėjo mažą platformą. Pūtė vasaros brizas, staigus oro gūsis privertė tėvą stabtelti ir stipriau suspausti drobes prieš pasukant į keliuką, vedantį už miestelio. Palaukiau tris minutes ir nusekiau paskui jį. Atrodė, kad jis puikiai žino, kur eina, ir žygiavo tolyn taip tikslingai, kaip buvo įveikęs kelias savo gyvenimo krizes.

Kelias ėjo palei namų eilę, po to palei aukštą sieną. Ji buvo visai aklina, ir tai privertė mane puse mylios atsilikti. Žili jo plaukai švytėjo tolyje, vėjas taršė skvernus. Popietė buvo vėjuota, plaukė debesys, pats oras buvo kitoks. Dar buvome toli nuo jūros, tačiau jau galėjau ją justi ten, kažkur priešais mus tyvuliavo man niekad nematytas vandenynas. Kartkartėmis tėvas pakeldavo nykštį prošal lekiančioms mašinoms, ir nors nė viena net nesiruošė sustoti, jis nepaliovė bandęs savo laimės. Jis žygiavo į Enį, o aš sekiau iš paskos. Jis ėjo keliu, kuris vedė į šiaurę, jūros link, visad vingiuodamas taip toli į priekį, kad galop suvokiau, jog jis neketina kopti aukštyn. Leidau jam nutolti per mylią, kol prieisime kitą miestelį.

Visą popietę keliavome pakrantės link. Sustojo jis tik sykį. Prie neaukštos sodo tvoros, kur augo siaubingai iškraipyti krūmokšniai, niekada nepatyrę svilinančių žiemos pūgų, jis nusiavė batus ir patrynė savo padus. Maži kartono gabalėliai nukrito ant žemės, jis suplėšė dar vieną kartono gabalą, kurį nešiojosi kuprinėje, įdėjo naują įklotą ir tuomet jau nuėjo tolyn. Man pavyko laimėti šiek tiek laiko, tad sustojau toje pačioje vietoje ir suvalgiau tris pirmuosius sausainius iš pakelio, kurį buvau pirkęs pakelės krautuvėlėje. Visa tai vyko ant kalvelės, žvelgiančios į vakarus, ir vos tik aš atsisėdau pasižiūrėti žemyn į kelią, liekna mano tėvo figūra pajudėjo pirmyn. Supratau, kad už horizonto, ten, už baltų keliautojų vagonėlių punktyrais pažymėto žolės linkio, buvo jūra.

Vertė Julius Keleras