Penkis kartus apie dailiąją odą

Isabelle Poitras (Kanada). II vieta. 1967 m.

Anksčiau meninės odininkystės parodos tekdavo laukti mėnesius ir net metus, o šiandien Vilniuje vyksta bene penkios tokios parodos vienu metu. Tai Zitos Kreivytės odos darbų paroda "Dailioji oda" ir Dainos Mieželaitytės tapyba ant odos "Australietiški motyvai ir kt." Mažvydo bibliotekoje; LDS taikomosios dailės galerijoje vyksta paroda "Rankinė" čia savo darbus eksponuoja ne vien odininkai, bet ir kitų sričių dailininkai; "Dalios" galerijoje iš Klaipėdos atvežta paroda pavadinimu "Oda+forma interjere" (kuratorė V. Giniotytė). Pastarąja galima pasidžiaugti dėl dviejų priežasčių: pirma, joje dalyvauja ir nemažai studentų (Šiaulių pedagoginio instituto ir Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų studijų centro). Antra, ši paroda eksponuojama labiau komercinėje aplinkoje, t.y. dideliame baldų ir interjero salone, todėl gali patraukti ir sudominti atsitiktinį žmogų, atėjusį visai kitu tikslu, parodyti, kad namus gali puošti toli gražu ne vien vazos ir paveikslai, bet ir odinė širma, dėžė ar sieninis kilimas.

Tačiau labiausiai akcentuoti reiktų IV tarptautinio meninės knygrišystės simpoziumo "Knyga" (organizatorė A. Petroškienė) parodas: "H.K. Anderseno pasakų meniniai įrišimai", eksponuojami VU bibliotekoje, ir paroda "Palikimas" Arkos galerijoje. Jos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad pirmojoje įrištos to paties autoriaus knygos (tai suteikia galimybę palyginti, kaip vienas ar kitas odininkas savo darbu interpretuoja tas pačias pasakas), o antrojoje odininkai knygas rinkosi patys, bet su sąlyga, kad jos turi būti apie meną (kartu tai savotiška nuoroda į autoriaus meninį skonį bei simpatijas). Pagrindinėje parodoje "Palikimas" dalyvavo per 80 odininkų (bei dar keli keramikai) net iš 15 šalių, daugiausia iš Lietuvos, Estijos, Kanados, Prancūzijos, po keletą iš Latvijos, Japonijos bei po vieną ar du darbus iš kitų šalių. Tai suteikia galimybę ne tik dar kartą susipažinti su Lietuvos odininkų darbais, bet ir apžiūrėti bei vertinti juos tarptautiniame kontekste. Parodoje akivaizdi visapusiška darbų įvairovė, nulemta ne tiek nacionalinių, kiek individualių braižo savitumų. Dėl šios įvairovės ir gausos sunku išsamiau kalbėti apie pavienius darbus, išskirti vieną ar kitą autorių.

Vienų autorių (nesvarbu, iš kurios šalies) knygos labiau tradicinės: įprasto įrišimo ir formato, dekoruotos tradicinėmis technikomis, kartais net klasikiniais dekoro motyvais (F. Sendbuelher, L. Eltermane, R. Supranavičius ir kt). Kitų darbuose ryškus eksperimento siekis, naujos formos ir struktūros, naujų meninių išraiškos priemonių, naujų medžiagų galimybių paieškos (A. Vaitiekūnaitė, M. Soteriades, M. Dahlstedt, J. Armonavičiūtė ir kt). Vieni siekia pabrėžti odos grožį ir autentiškumą, kuo mažiau ją apdorodami, akcentuodami natūralią spalvą ir pan. (S. Bruže, E. Valge, R. Dūda, kiti – priešingai, ją ignoruoja, paslepia po siuvinėtu ar tapytu piešiniu (J. Senecal, N. Suude, derina su medžiu, tekstile, plastiku, metalu, stiklu, viela, karoliukais, vata. O kai kurie autoriai odos visai atsisako ir pakeičia į popierių, audinį, pergamentą ar medį (S. Kalda, H. Hongo, A. Taral, R. Mažuolytė-Mieliuvienė, R. Marks, M. Maas ir kt).

Nors parodoje lietuvių autoriai (jų buvo per 20) nepateikė radikalesnių eksperimentų ar naujovių (nebent savos kūrybos kontekste), ypatingo knygrišystės technikos bei meno virtuoziškumo ir nė vienas nelaimėjo prizinės vietos, jų darbai menine kokybe nė kiek neatsilieka nuo užsienio kolegų.

Dalis šios parodos dailininkų dalyvavo ir kitoje parodoje "H.K. Anderseno pasakų meniniai įrišimai", o tai sudaro galimybę palyginti du skirtingus to paties autoriaus darbus ir nustatyti, kiek jo sumanymą veikia ir keičia konkrečios pasirinktos knygos turinys. Pavyzdžiui, matom, kad R. Dūda abiem atvejais operuoja lygiomis storos odos plokštumomis ir knygos pavadinimo šriftu, parinktu ir pritaikytu pagal knygos turinį, R. Mažuolytė-Mieliuvienė viršeliams naudoja permatomą plastiką, atviras nugarėles, o T. Turo (Estija, I vieta) išlaiko vientisą koloritą, mėgsta abstrakčias geometrines formas ir intarsijos techniką. Kitų darbai nepanašūs vienas į kitą, lyg būtų skirtingų autorių atlikti, pavyzdžiui N. Suude įrišimai arba F. Saladžiaus darbai visiškai skirtingi: minkštas, baltas, medžiaginis (asocijuojasi su sniegu) H.K. Anderseno "Sniego karalienės" knygos viršelis ir juodos odos, rūstus ir lakoniškas "Czechowich, XIX a. Vilniaus vaizdai" knygos viršelis.

Kadangi knygrišystė yra taikomojo meno sritis, o parodos objektas – knyga, t.y. daiktas, atėjęs iš kasdienybės, jos pažinimas reikalauja ne tik vizualinio, bet ir taktilinio požiūrio – taip ir knieti paliesti, atversti, apversti; knygą būtina apžiūrėti iš visų pusių, pajusti pirštais faktūras, atversti viršelį, pasižiūrėt į priešlapius, sklaidyti lapus, susipažinti su knygos turiniu (kad žinotum, ką slepia viršelis). Bet šventa taisyklė "neliesti" galioja visose parodose, todėl ir čia tenka su ja susitaikyti. Apie lytėjimą kalbu ne atsitiktinai – meninėje knygrišystėje ne vien kietviršis, bet ir knygos lankų susiuvimas, priešlapių dekoravimas, kartais ir pats puslapių popierius (t.y. nematoma užverstos knygos dalis) yra rankų darbo, todėl čia svarbus ne tik viršelio dekoras ar knygos, kaip objekto, estetizavimas, bet ir jos struktūra – pats įrišimas, kurio būdų yra ne vienas ir ne keli. Be to, kartais autoriai juos papildo, tobulina ar net sugalvoja savo įrišimą. O būtent įrišimas lemia lengvą ir patogų puslapių vartymą, kartu garantuoja knygos bloko stabilumą ir tvirtumą, taigi yra esminė knygos funkcionavimo sąlyga.

Pastaruoju metu vis dažniau meninėje knygrišystėje dėmesio skiriama ne tik formaliai kietviršio apdailai, bet ir įrišimo konstrukcijai. Knygos nugarėlė, kruopščiai slėpusi lankų susiuvimo vietą, šiandien praranda reikšmę. Anksčiau nematomas, teatlikęs tarnybinį vaidmenį, dabar atviras, išvalytas, išgrynintas knygos lankų susiuvimas paverčiamas estetine vertybe. Matomi dygsniai, siūlės, jungtys, t.y. konstrukcijos dalys, kartais ir iš netradicinių medžiagų, tampa menine išraiškos priemone. Šį reiškinį, manyčiau, drąsiai galima vadint aukščiausia technologija (High Tech) knygrišystėje. Vienais atvejais lankai siuvami tiesiai prie minkšto odos viršelio, ir dygsnių eilės matyti nugarėlėje (E. Sandre, K. Grunbach); kartais tokia nugarėlė dar ritmingais brūkšniais prapjaunama ir pražiodoma, kad matytusi popieriaus lankai (P. Kivihal, arba dengia tik iš dalies (A. Fortier, M.M. Proux). Kitais atvejais nugarėlės visiškai nėra, matyti ir lankai, ir juos laikančios siūlės, juostelės, virvelės – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyt, kad įrišimas tarsi nebaigtas (I. Brence, L. Mand, N. Suude, Vijar Tiiu). Abiem būdais formuojama aiški, tarsi perregima knygos konstrukcija, kurios veikimo mechanizmas tampa prieinamas žiūrovo akiai ir suvokimui. Taip knygas įrišo ir nemažai lietuvių autorių – G. Kuprevičienė, R. Mažuolytė-Mieliuvienė, R. Toliušytė, A. Mačiulienė ir kt.

Apėjus visas čia minėtas odos parodas, kuriose matome ir galanterijos, ir knygrišystės, ir interjero detalių, ir dekoratyvinių, plastinių objektų pavyzdžių, susidaro įspūdis, kad šiandieninė meninė odininkystė Lietuvoje išgyvena pakilimą.