Teatras

Kaip gerai graudu

knygos

iliustracija

Doloresa Kazragytė – viena tų rašančių aktorių, kurios prisiminimuose teatrą nurungia gyvenimas. Turbūt todėl neseniai "Baltų lankų" išleistos jos knygos pavadinimas – "Gyvenimas prieš gyvenimą". Tai ne nauja aktorės knyga, o į vieną surinktos, pataisytos ir papildytos knygos "Tiltas be turėklų" (1987), "Gyvenimas prieš gyvenimą" (1994) bei trečiosios – "Kasdienybės rožinis" (1999) – fragmentai.

Visos aktorės knygos – gyvenimo teatre ir paties gyvenimo, kelionių nuo spektaklio prie spektaklio ir tiesiog kelionių, atradimų ir patirčių fragmentai. Iš to ir susideda būtis, kurią pati aktorė linkusi vadinti būsenomis. Liūdnomis būsenomis, nes jas turbūt paženklino jos pačios vardas (dolores).

Neparadoksalu ir nekeista, kad įvardyti, užrašyti gyvenimą norisi tada, kai visa, kas kaupėsi dienoraščiuose, kas tylomis liejosi per sielos kraštus, tampa vieninteliu ir svarbiausiu to gyvenimo įrodymu. Ne suvaidinti spektakliai, o tai, kas liko po spektaklių: žiūrovų laiškai, geros ar blogos recenzijos. Ne repeticijos, o gyvenimas aplink jas ir po jų. Gal todėl aktorės knygose tiek daug sutiktų žmonių, gamtos ir tylios vienatvės. Ir buvimo su savimi, tarsi ne kartu, o šiek tiek atokiau nuo kitų, nuo šurmulio, nors už šio atokumo – troškimas, tiesiog geismas būti. Sučiupti rojaus žemėje akimirką ir pasistengti ją kuo ilgiau išsaugoti. Anot Roberto Keturakio, aktorės knygų žodį skaitytojai suprato ir pasiėmė kaip ištvermės spindulėlį – savo būsimai ištvermei.

Tačiau nesinorėtų knygos vadinti liūdesio metafizika. Iš paties buvimo džiaugsmo, nenoro taikstytis su neviltimi, gal net rūstaus nuosprendžio greitai ir negailestingai bėgančiam, viską nusinešančiam laikui kiekviena akimirka čia atsiveria visu savo ryškumu. Šių akimirkų branginimas grąžina prie anksčiau, jaunystėje, nepastebėtos kasdienybės. Prie kasdienybės rožinio.

"Gyvenimas prieš gyvenimą" – ne sentimentalus, o greičiau negailestingas savęs atvėrimas. Besitęsiantis daugiau nei du dešimtmečius. Išsiliejantis "Atsisveikinimu" (2003 m. liepos 2 d., p. 286–291) su teatru ir teatro žmonėmis, norint dėti paskutinį tašką ir vis dėlto viliantis, kad dar per anksti.

Rasa Vasinauskaitė