Peterio Weiro sugrįžimas

"Kokiame nuostabiame amžiuje gyvename!", – sušunka kapitonas Obris – pagrindinis Peterio Weiro filmo "Komandoras: tolimoji pasaulio pusė" ("Master and Commander: The Far Side of the World", JAV, 2003) herojus.Veiksmas nukelia į XIX a. pradžią. Ramiojo vandenyno bangas kažkur ties Brazilija raižo įvairių šalių laivai. "Laiminguoju Džeku" pramintas narsusis britų "Siurprizo" kapitonas Obris gauna įsakymą sunaikinti prancūzų laivą "Ašeronas". Po pirmojo mūšio paaiškėja, kad prancūzai pranašesni: jų ir laivas modernesnis, ir patrankos ilgesnės. Tačiau kapitonas sieks bet kuria kaina įvykdyti įsakymą.

Po ilgesnės pertraukos (nuo "Trumeno šou" pasirodymo praėjo penkeri metai) į kiną sugrįžusio Peterio Weiro filmus jungia ir nuolat ekrane tvyranti paslapties atmosfera ("Piknikas prie Kybančios uolos", "Bebaimis", "Liudininkas"), ir filosofinė įtampa ("Mirusių poetų draugija"), ir savotiška poezija, atskleidžianti įvairias kasdienybės grožio briaunas ("Žalioji kortelė"). Vis dėlto labiausiai visų jo filmų herojus jungia harmonijos su savimi ir su pasauliu siekimas. Tačiau jos siekiama peržengiant ribas: vienatvės, asmeninio ribotumo, kultūrines, metafizines, nulemtas konkrečių situacijų. Net dirbtinio reklamos pasaulio kūdikis Trumenas tampa tikru žmogumi fiziškai peržengdamas televizijos serialo nubrėžtas jo gyvenamosios terpės ribas. Kapitonas Obris artimas tipiškiems Weiro herojams. Jis turi tikslą, kurio neįmanoma pasiekti neperžengus tam tikrų ribų ar asmeninių galimybių. Jo klajonės po vandenyną paskui prancūzus turi ir kitą prasmę. Iš pirmo žvilgsnio tai gali priminti garsiojo "Mobio Diko" siužetą, juolab kad banginių medžiotojai taip pat pasirodo filme. Tačiau Weirui vis dėlto įdomu kas kita. Stebėdami kapitoną, intensyvų nė akimirkai nesiliaujantį laivo įgulos darbą, jūreivių kovas su stichijomis, pamažu esame įtraukiami į sudėtingą Weiro žaidimą. Sunku užfiksuoti tą akimirką, kai pasakojimas apie prancūzų laivo gaudynes ima virsti pasakojimu apie tai, kaip žmogus nuolat plečia savojo pasaulio ir savų galimybių ribas. Regis, kapitonas Obris tik atlieka savo pareigą, tačiau pamažu laivo pasaulis ima vis labiau prilygti tolimo, bet iš tikrųjų to, kuris yra mūsų viduje, pasaulio atradimui. Todėl toks svarbus tampa antrasis pagrindinis filmo herojus – laivo gydytojas. Kapitonas tarsi simbolizuoja veiklųjį pažinimą, gydytojas – intelektualinį. Gydytojas taip pat nepaliaujamai plečia savo pasaulio ribas. Jis fiksuoja naujus gyvius, daro sudėtingas operacijas, tarsi nuspėjančias ateities medicinos kelius. Weiras neįkyriai leidžia suprasti, kad vienpusis pažinimas būtų nepilnas. Kita vertus, kai pagaliau atsidūręs Galapagų salose ir beveik priartėjęs prie didžiojo tikslo – mokslui dar nežinomo paukščio – gydytojas pamato prancūzų laivą, jis meta viską ir skuba pranešti kapitonui, kad laivas visai arti. Intelektualinės gydytojo ambicijos pripažįsta pareigos, veiksmo viršenybę. Tokių ir panašių motyvų, kurie verčia aktyviai svarstyti personažų poelgius ir užimti tam tikrą moralinę poziciją, filme yra ir daugiau. Tai sukuria savotišką filmo aurą, kurioje kiekvienam personažų poelgiui tarsi antrina kasdieniškos šių laikų situacijos, vykstančios nebūtinai vandenynų platumose. Weiras iš esmės teigia paprastą dalyką: žmonės yra linkę sureikšminti savo laikus, tačiau tie laikai keičiasi, o žmonės išlieka tokie pat. Nežinau, ar tai atėjo iš garsaus, bet Lietuvoje iki šiol nežinomo Patricko O’Briano, kurio knygos apie kapitoną Obrį ir tapo filmo pagrindu, ar iš paties Weiro. Tačiau akivaizdus ir aktorių nuopelnas. Russelo Crowe kapitonas ir Paulo Bettany gydytojas (jie abu kartu jau vaidino "Nuostabiame prote"), kad ir kokius drabužius dėvėtų, kad ir kaip džiaugtųsi savuoju amžiumi, yra ir mūsų laikų herojai. Aktoriai meistriškai laiko ant savo pečių didžiulį intelektualinį filmo krūvį, nors, regis, ekrane nieko neįtikėtino nevyksta – komanda kalbasi prie stalo, pasakoja anekdotus, gydytojas ir kapitonas muzikuoja, kaunasi su priešais, ilgisi žemės. Kai kurie Russello Crowe epizodai man net priminė didįjį Marloną Brando.

Tačiau ne tik šiedu herojai įsimena. Kiekvieno, net labiausiai epizodinio filmo personažo linija yra išbaigta ir turi tam tikrą pranešimą. Tai pasakytina ne tik apie jaunąjį lordą Bleklį, netenkantį rankos pirmuosiuose filmo epizoduose, bet ir apie kiekvieną filmo herojų.

Kaip ir ankstesniuose Weiro filmuose, ir šiame pritrenkia vizualinis filmo turtingumas. Kruopščiai atkurta epocha, kostiumai suteikia papildomų prasmių šiai jūrinio gyvenimo enciklopedijai. Operatorius Russellas Boydas subtiliai varijuoja spalvinę filmo gamą, tiksliau, visus pilkšvos, žalsvos ir melsvos spalvos atspalvius. Tai dar labiau paryškina filme rodomo pasaulio vientisumą ir jo ribas.

Živilė Pipinytė